Ieškoti karaliaus

Ilgai galvojau, ar apskritai rašyti – medžiagos, kurią pavyko rasti, nedaug, vos trupiniai... Nusprendžiau, kad reikia – tai irgi mūsų istorija, turime žinoti.

Viskas prasidėjo vėlyvą pavasarį, kai, skaitinėdamas apie prieškario Kauną, akimis užkliuvau už niekada anksčiau negirdėtos Fanstilių pavardės. Nesu koks rimtesnis istorijos žinovas, gal todėl... O pasirodo, tai buvo tikri to meto Šančių karaliai 😊 Bet pakapstykim dar giliau... 😊

Visos giminės pradininku tuometėje Rusijos imperijoje laikomas olandas R. van Stilis (Van Steel), kuris nuo 1807 metų St. Peterburge mokė caro šeimos vaikus lotynų kalbos. Susitupėjo, vedė vokietaitę, susilaukė keturių vaikų ir anūkų. Ir štai vienas iš anūkų, Sergejus Fanstilis, su žmona bajore Jevgenija Chodeckaja, praėjus šimtui vieneriems metams, apsigyveno Žemuosiuose Šančiuose pastatytame dvare. Tarnavo caro armijoje, vėliau – ir nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje, net buvo apdovanotas abiejų kariuomenių ordinais ir garbės ženklais. Matyt, buvo drąsus, sumanus ir apsukrus, mat 1920 metais jam buvo pavesta sukurti ir vadovauti Lietuvos kariuomenės automobilių kuopai, ilgainiui išaugusiai iki bataliono. Sergejus Fanstilis buvo ir itin turtingas žemvaldys - ant jo žemės kūrėsi visi Šančiai. Jis daug pinigų skyrė ir labdarai: finansavo dabartinio Ramybės parko teritorijoje esančio stačiatikių soboro statybą, padovanojo žemės sklypą Šančių kapinėms, rėmė gamtininko T. Ivanausko ekspediciją į Brazilijos džiungles, daug sklypų davė skolon ar visai nemokamai išdalijo bežemiams ir mažažemiams… Užėjus sovietams, Sergejus Fanstilis dingo, tiesiog prapuolė. Lyg kiaurai žemę… Jo šeima buvo represuota, o jis pats, pasirodo, aplinkiniais keliais, per Jiezną, atvyko į Kalvius, kur ežero pakrantėje ir apsigyveno visai nekarališkoj trobelėj… Vienas turtingiausių  prieškario Kauno žmonių, karininkas, mecenatas, užkietėjęs automobilininkas kasdien dirbo paprastą žemišką žvejų brigadininko darbą artelėje iki pat mirties 1949-aisiais...

Tokia štai istorija. Vėlyvą pavasarį ilgokai klaidžiojom po patižusias Žemųjų Šančių kapines, ieškodami Fanstilių šeimos kapavietės… Nepavyko, atidėjom, bet nepamiršom. Sugrįžom gegužės pabaigoje, ir šį kartą mums pasisekė, padėjo atkaklumas ir nuoseklumas 😊 Sunku ten ieškoti – paminklai išvartyti, nunykę, takai – tik kapinių centre.Jau buvom beišeiną, ir va, kad nori, beveik po kojomis – Fanstilių šeimos kapavietė! 

O visai šalia – ko gero, giminės patriarcho olando Roberto Juliaus Fanstilio kapas, reiškia, senelis gyvenimo saulėlydį irgi sutiko Kaune… Viskas atitinka, suradom! 

Vilties kibirkštis įsižiebė, pagavo azartas ieškoti toliau, ir po neilgų paieškų Panemunės kapinėse tą pačią dieną suradom ir Sergejaus Fanstilio sūnaus Olego (mirė 2005m.) kapavietę. Jis, kaip ir tėvas, irgi itin žavėjosi automobiliais bei motociklais, išlikę net jo pasivažinėjimų po Laisvės alėją nuotraukos. 

Petrašiūnų kapinėse nesunkiai aptikom ir kito Sergejaus sūnaus, Igorio Fanstilio šeimos kapavietę. 

Lyg būtų maža, tą pat dieną be jokio pasiruošimo pasileidom į Kalvius – ieškoti paties Sergejaus Fanstilio pėdsakų… Čia siūlo galas ir nutrūko – ir senosiose, ir naujosiose Kalvių kapinaitėse skersai išilgai klaidžiojom veltui, jokių pėdsakų… 

Pasimetėm. Praėjo savaitė, dar, ir dar viena, kol sumojau paskambinti Kalvių seniūnaitei Irutei Maciulevičienei. Istorijos siūlų kamuolys suspurdėjo – sužinojau apie žmones, galinčius kažką papasakoti 😊 Šiandien galiu tik padėkoti už ilgus pokalbius Danguolei Lagunavičienei ir Vytui Bernatoniui, papildžiusiems istorijos dėlionę. Deja, deja, bet Sergejaus Fanstilio kapo vieta, atrodo, jau pamiršta… Sako, lyg buvo “pakavotas” kažkur nuošaliau po pušim, kasdami naują kapo duobę, kaimo vyrai dar atkasę kitaip gulinčius kaulus, bet užvertė atgal… Vadino jį olandu, pagal senelį… Didžiausią istorijos dalį apie paskutinius Sergejaus Fanstilio metus Kalviuose, matyt, saugojo buvęs Kalvių miestelio septynmetės mokyklos direktorius Juozas Rūkas, jau kadais išvykęs gyventi pas vaikus į Kauną. Skaičiau, kad prieš 15 metų jis dar užsakė mišias už buvusį Šančių karalių. Ko gero, čia mano vyniojamas siūlo galas nutrūko galutinai…

Sergejus Fanstilis mirė savo trobelėje prieš 74 metus, 1949-ųjų liepos 12 dieną.

Karalius išėjo. Atmintis liko.

 Ačiū, kad mus skaitote.

Geležinės uždangos pėdsakais

Tai, ką pamatėme, prasidėjo prieš 83 metus, 1940-ųjų  vasarą, kai sovietai aneksavo Baltijos valstybes. Sovietai pradėjo organizuoti Lietuvos–Lenkijos pasienio apsaugą - statė užtvarus, visame 104 kilometrų sienos ruože pradėjo kurti pasieniečių užkardas. Po II-ojo Pasaulinio karo buvusią Lietuvos ir Lenkijos demarkacijos liniją pakeitė aukšta spygliuota viela aptverta Lenkijos ir SSRS siena. Sieną saugojo KGB padaliniai. Kai Lenkijoje prasidėjo „Solidarumo“ protestai, sienos apsauga buvo dar labiau sustiprinta: kas keliolika metrų pastatyti T formos stulpai, kuriuos jungė spygliuotos vielos su signalizacijos davikliais, įrengtas telefono ryšys. Išilgai tvoros tęsėsi žvyrkelis, gavęs rokadinio kelio pavadinimą. Kelyje, skyrusiame sovietų imperiją nuo Vakarų pasaulio, nuolat budėjo sovietų pasieniečiai su šunimis. Akylai saugoma pasienio zona daugiau nei 50 metų visiems mums buvo virtusi tikrų tikriausia "Geležine uždanga”. Tik Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, prasidėjo "Geležinės uždangos" ardymo darbai, ir šiandien istoriją mums primena tik jos fragmentai…

Dukroms sunku suvokti, kaip buvo… Joms čia – dar viena naujai atrasta vieta, naujas nuotykis.

Man kitaip. Aš žinau. Ir rokadinio kelio vaizdai man nė kiek nepanašūs į nuotykį…

Kai gendančiu autobusiuku baladojomės pro Lazdijus, kažkodėl prisiminiau poetą Sigitą Gedą, jis juk beveik nuo šitų kraštų… Jau 15 metų, kai jo netekom…

“Buvau į Lietuvą išėjęs.

Ten paukščiai, moterys ir vėjas.

Į dieną visos karvės ėjo,

Ir vėju siautė ir plazdėjo

Didžiulis – rudas – vieversys…”

Istorijos tyloje

Už 4 kilometrų nuo Varkalių, vieškelio pašonėj tyliai snaudžia Dūdiškės. Kaimo pakraščiu teka upeliūkščiai Vertimas ir Suotakis, bet jų nei matyt, nei girdėt. Kažkur už kalvelių burzgia traktorius…

Būtent šiose apylinkėse prieš 160 metų įsikūrė viena seniausių sentikių bendruomenių pietų Lietuvoje. Pradžioje buvo fedosėjų šakos, vėliau (turbūt nuo XIX a. antros pusės) – pomorų. Kada pastatyta pirmoji cerkvė, tiksliai nėra žinoma, bet vietiniai gyventojai pasakoja, kad ji stovėjusi dar caro laikais. XX amžiaus viduryje į pamaldas susirinkdavo apie puse tūkstančio tikinčiųjų. Antrojo pasaulinio pradžioje cerkvė visiškai sudegė, po karo susitelkusi bendruomenė pasistatė naujus mūrinius maldos namus. Visai kitapus kelio – sentikių kapinaitės… Laikas ir čia padarė savo – bendruomenė gerokai apmažėjo, maldos namai pamažu nyko. Išlikę prieš pusantro dešimtmečio darytos nuotraukos, kuriose matyti krūmokšniuose beskęstanti cerkvė kiauru bokštu ir palaikiais langais. Dabar viskas kitaip. Kudrešovų giminės dėka 2013 metais restauruotoje, gyvenimui  atgaivintoje žavioje Dūdiškių kaimo cerkvėje vėl, nors ir nedažnai, tikintieji gali išgirsti Dievo žodį. Vėl skamba du naujai pakabinti varpai…

Pirmąją mūrinę Kruonio cerkvę su giminės laidojimo rūsiu dar iki 1626 m. pastatė LDK pulkininkas, Trakų pakamaris Bohdanas Oginskis. 1629 m. R. Oginskienės lėšomis Kruonyje buvo įkurtas ir stačiatikių vienuolynas. Istorijos viesulai nepagailėjo išbandymų, bet bene paskutinis lemiamas kirtis buvo 1919 m. pavasarį, kai buvusią Kruonio cerkvę perėmė vietos katalikai. Iki dabar čia - Kruonio Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčia. O 1926-1927 m., padedant valstybei, vakariniame miestelio pakraštyje, Slavų ir Oginskių gatvių kampe buvo pastatyta medinė stačiatikių Kruonio Dievo Motinos Globėjos cerkvė (Покровская церковь). Beveik keturis dešimtmečius (1924-1961) tikėjimo tiesas stačiatikiams skelbė tėvas Aleksejus Grabovskis, skambėjo  varpas su užrašu senąja slavų kalba – “cей колокол отлит для церкви города Круоны“. Cerkvėje ir šiomis dienomis per didžiąsias stačiatikių šventes laikomos mišios. Langus beveik aklinai dengia užuolaidų audinys ir stori grotų virbai. Teko būti viduje – tvarkinga, kuklu, jokios prabangos. Prisimenu esant atskiras sales vyrams ir moterims, storas bažnytines knygas ir kiek nemaloniai saldų žvakių vaško kvapą. 

Kiek užtrunkam, ieškodami jokiuose žemėlapiuose nepažymėtų Kruonio stačiatikių kapinių, tenka klausti, paklaidžioti ir vėl klausti… Pagaliau 😊 Vaikštau tarp kapų, skaitau užrašus, žiūriu į išblukusias nuotraukas antkapiuose. Kiek randu, seniausias akmeninis kryžius pažymėtas 1885 metais…

Strėvininkų Dievo Motinos Dangun ėmimo sentikių cerkvė gyvena gerai, na, bent jau tikrai patogiau nei Kruonio ar Dūdiškių 😊 Cerkvės gatvele nusileidę iki vartelių, net kiek pridengiam akis nuo saulėje auksu spindinčių kupolų geltonio. Cerkvės restauracijos darbai jau baigti, kiek atokiau įrengta pavėsinė, visai paežerėj kyla ir nekuklus namelis. Matyt, Tėvas Pavelas, perėmęs dvasinius ir kitokius cerkvės reikalus iš senelio Zotiko Aleksejevo, tvarkosi gerai. O jos istorija prasidėjo tolimais 1895-aisiais, kai kaime cerkvę pastatė sentikiai, atsikėlę iš Dūdiškių. Mūro Strėvininkų cerkvėje istorinių ikonų, paveikslų ar kitokių relikvijų nelikę, mat cerkvė ne kartą degė ir kentėjo nuo Dievo piršto nebijančių ilgapirščių. Tėvas Pavelas anuomet minėjo, kad svarbius ir šventus apeigų reikmenis visuomet atsiveža iš Vilniaus. Tikėjimo tiesa buvo ir liks reikalinga…

Stovim po žydinčia šimtamete liepa, tylėdami mėgaujamės bičių kalbėjimu, gausu jų čia. Ranka braukiu per išbrinkusius ir sklidinus saule liepžiedžius. Kvepia, stipriai stipriai.

O vakar lyjo…

Pati gražiausia pasaulyje - lietuviška vasara.

Apie Maestro ir ne tik jį...

Trečią kartą stoju prie Žaliakalnio žydų kapinių tvoros.

Šitos žydų kapinės atsirado ne iš gero gyvenimo - jų įkūrimą 1861 m. paskatino dažni upių potvyniai, kuomet XIX a. kelis kartus dėl jų nepavyko nuplukdyti mirusių žydų į Vilijampolės žydų kapines, buvusias už miesto ribos.

Ieškau Lietuvos šlagerių karaliaus Danieliaus Dolskio kapo. Žiemą neradom. Neradom ir ankstyvą pavasarį, tai gal dabar?... Juolab, pasikapsčiau internete ir pasiruošiau tikrai geriau 😊

Karalių ir karalienių buvo daug, bet Dolskis - tikrasis tarpukario Lietuvos estrados pradininkas. D. Dolskis (tikroji pavardė – Brojdes)  gimė Vilniuje, žydų verslininkų šeimoje, bet apie šį jo gyvenimo etapą žinoma mažai. Nors gimė Vilniuje, teigti, kad buvo lietuvis, irgi negalime, mat lietuvių kalbą išmoko tik sugrįžęs gyventi į Lietuvą iš Rusijos. Jis pirmasis užsieniniams šlageriams suteikė lietuvišką turinį, pirmasis lietuviškai kūrė šmaikščius monologus, anekdotus, parodijas. Danielius Dolskis dainavo Kauno „Versalio“ ir „Metropolio“ restoranuose, „Konrado“ kavinėje, kino teatruose „Triumfas“ ir „Saturn“.  1929–1931 m. Europoje įrašė 16 plokštelių, kurių nemaža dalis saugoma Kauno Viešosios bibliotekos muzikos skyriuje. Deja, po pasirodymo „Versalio“ kavinėje sušilęs išgėrė šalto alaus ir susirgo plaučių uždegimu; mirė staiga, sirgęs vos keletą dienų. Šiandien belieka džiaugtis, kad tie du metai, D. Dolskio praleisti Kaune, padarė nemažą postūmį Kauno pramoginiam gyvenimui, kuris vėliau atvėrė kelią naujiems mažosios scenos talentams - A. Šabaniauskui, A. Dvarionui, broliams Orantams.

Kapą, kurio ieškau, šį kartą pamatau iš tolo, išskirtinė detalė – trinkelės aplink. Jei kada ieškosit – eidami taku, prie trečio stulpo pasukit į dešinę, kiek paėję, ir pamatysit kairėje. Nors ir įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, kapas menkai teprižiūrimas – iš kitų jį kiek aiškiau išskiria nublukusi plastmasinių gėlių puokštelė ir kažkieno palikti spalvoti akmenukai... Samanos lėtai šliaužia raidėmis ir skaičiais, tuoj ir neįskaitysim...

Štai tiek nedaug atminties, kurią labai norėjau surasti ir pamatyti.

Beje, šiose kapinėse, kairėje nuo pagrindinio tako, yra išlikę keliolika čia palaidotų žydų savanorių paminklų. Lietuvių bei Jidiš kalbomis kukliuose paminkluose iškalti Gedimino stulpai, savanorių pavardės, nurodyti kariniai daliniai, kuriuose jie kovėsi ir žuvo už Lietuvą. Mane dar nustebino ant dalies paminklų iškaltos hebrajų kalendoriaus datos. Kiek keista ir neįprasta skaityti, kad kažkos Lewinsonas palaidotas 5667 metais…

O dar vienas su D. Dolskiu susijęs ir gal geriau visiems žinomas Kauno akcentas – prieš 16 metų Laisvės alėjoje, priešais „Metropolio“ restoraną atidengta skulptoriaus Romo Kvinto sukurta žmogaus ūgio skulptūra D. Dolskiui. Dainininko atminimo įamžinimo iniciatoriumi buvo aktorius ir dainininkas Vytautas Kernagis, atlikdavęs ir Dolskio kurtas dainas. Gaila, kad abu išėjo tikrai per anksti…

“…Lietuvaite, sapnuoju tik tave,

Tavo akys žavėjo taip mane.

Lietuvaite, aš tavo vergas,

Mano širdis priklauso tau!...”

 

Apie laiką

Senas senutėlis Sekionių kaimas, pasislėpęs pušynuose Nemuno kilpoje, savo gyvavimo metus skaičiuoja nuo XVI amžiaus. Kas žino, gal ir dar senesnis, mat Sekionių ąžuolas, augantis kaimo kapinaitėse, ko gero, jau atšventęs ir 700-ąjį savo gimtadienį. Tyliai sudejuoja retai praveriami kapinių varteliai. Ąžuolas, kurio kamienas - daugiau nei 7 metrų apimties, savo šakomis lyg saugo kadais čia atgulusius. Tarsi gyvas tiltas tarp praeities ir dabarties… Vos kelios prižiūrimos kapavietės… Senus kryžius be gailesčio kremta laikas, net akmuo ir metalas – bejėgiai…  Krapštau samanų apnašas, bandau perskaityti – “Če silsisi kunas Miko Kuklavičio…” Prie kiek jaunesnio ąžuolo kamieno prikaltas Nukryžiuotasis, matyt, nuo nuvirtusio kryžiaus… Dar kartą neskubėdami apeinam ąžuolą, lyg atsisveikindami, bet labai tikiu – iki kito karto…

Kiek liūdna…