Dvi šventovės. Dvi istorijos.

Vos kelias minutes nutolus nuo judrios kurorto širdies, atsiveria visai kitoks pasaulis. Iveros Dievo Motinos stačiatikių cerkvė stebina ne tik savo didybe, bet ir ramybe, kurią sunku nusakyti žodžiais. Įžengus pro duris pirmiausia sustoja ne žingsniai - sustoja mintys. Šviesa slysta raižytu medžiu, ikonų auksas tyliai atspindi saulę, o aukštai skliautuose regis susilieja dangus ir žemė. Čia akį traukia iš Graikijos atkeliavęs įspūdingas raižytas ikonostasas, skliautus dengiančios freskos, šviesoje spindintys auksiniai akcentai ir kiekviena kruopščiai išdrožta medžio detalė. Visa šventovės erdvė sukurta taip, kad žvilgsnis natūraliai kiltų aukštyn - ten, kur skliautuose vaizduojamas Kristus, angelai ir apaštalai. Ši cerkvė pastatyta 2002 metais ir pavadinta Iveros Dievo Motinos ikonos garbei. Ji tapo dvasiniais namais Palangos stačiatikių bendruomenei, kurios istorija kurorte skaičiuoja daugiau nei šimtmetį.

Stačiatikiai čia meldžiasi stovėdami, moterys į šventovę tradiciškai eina prisidengusios galvą, o per šv. Velykas kiekvienas norintis gali prisiliesti prie dar vienos gražios tradicijos - paskambinti vienu iš dvylikos cerkvės varpų.

Vos už kelių gatvių laukia visai kitokia - Evangelikų liuteronų bažnyčia, kuri nestebina prabanga ar puošnumu. Ji pasitinka santūria architektūra, šviesa ir ramybe. Modernių formų, pagal architektų Gintauto ir Irenos Likšų projektą pastatyta šventovė pašventinta 2012 metais, tačiau jos istorija prasidėjo gerokai anksčiau - dar tada, kai Palangos evangelikų liuteronų bendruomenė buvo Kretingos parapijos dalis.

Šios bažnyčios sienose slypi ne tik architektų idėjos, bet ir daugybės žmonių gerumas. Statyboms padėjo liuteronai iš įvairių Europos šalių - vieni aukojo lėšas, kiti atvykdavo dirbti savanoriais. Šiandien trys iš Vokietijos atkeliavę varpai kviečia ne tik maldai - bažnyčia tapo ir bendruomenės, kultūros bei pagalbos artimui vieta. Tik va - šįsyk mums buvo užrakinta...

Skirtingos tradicijos. Skirtinga architektūra. Vienoje šventovėje akis džiugina įmantrūs raižiniai ir ikonų didybė, kitoje - santūri šviesa ir paprastumas. Tačiau abi jos primena tą patį - tikėjimo stiprybė slypi ne sienų puošnume, o žmonėse, kurie jas pripildo gyvenimo.

Kartais keliaujant verta užsukti ne tik ten, kur garsiausia, eiti ne ten, kur plačiausi takai. Verta atrasti ir vietas, kuriose kalba ne triukšmas, o tyla. Tokias, kuriose architektūra tampa malda, o grožis - vidine ramybe.

Mūsų kelionių draugai:

Respinas - reklaminė spauda

Leidybos įmonė „Kriventa“

Chodkevičių palikimas

Yra vietų, kurios ne tik išsaugo istoriją. Jos pačios ja gyvena...

Apniukusią dieną Reda su dukromis užsuko į Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčią. Ne pirmą kartą. Matyt, kai kurios vietos traukia ne todėl, kad yra gražios. Jos traukia todėl, kad čia tiesiog jauti laiko alsavimą.

Prieš daugiau kaip keturis šimtus metų didysis Lietuvos karvedys Jonas Karolis Chodkevičius čia pastatė ne tik bažnyčią ir vienuolyną. Jis pakvietė pranciškonus, tikėdamas, kad vienuoliai šiam kraštui neš tikėjimą, šviesą ir išmintį. Ir šiandien broliai pranciškonai toliau tyliai rašo šios vietos istoriją - malda, darbais ir atvira širdimi kiekvienam čia užsukančiam… Kartais net nereikia saulės, kad būtų šviesu. Užtenka vietos, kurioje laikas sulėtėja, mintys nurimsta, o širdis prisipildo tylos.

Atskiro žodžio nusipelno seniausios Lietuvoje medinės bažnyčios durys. Joms - daugiau kaip keturi šimtai metų. Iš storų dvigubų lentų sukaltos dvivėrės 2,80 m pločio ir 4,10 m aukščio durys iš visų Lietuvos bažnyčių išsiskiria puošyba, detalių gausumu ir harmonija. Per jas ėjo Chodkevičiai, pranciškonų broliai, karo ir taikos metų žmonės, tūkstančiai piligrimų. Jos išgyveno gaisrus, karus, kirvarpas ir laiką... ir iki šiol tyliai pasitinka kiekvieną, kuris ateina ieškodamas ramybės ir tikėjimo. Rodos, jos tikrai galėtų papasakoti daugiau nei storiausia istorijos knyga…Gal todėl iš šios vietos visada išeini truputį tylesnis. Ir su noru... dar kada nors čia sugrįžti…

P.S. Prie bažnyčios dirbusių statybininkų automobilio numerio serija buvo GOD, angliškai tai reiškia „Dievas“. Atsitiktinumas? Žinoma. Bet sutikite - jis priverčia nusišypsoti…

Miškas, kuris nepaleidžia

Vienintelis Kauno marių regioninio parko ežeras - Paežerojus, dar kartais švelniai vadinamas Paežeriu. Jis tyliai glūdi Rumšiškių miško tankmėje, kiek į pietus nuo automagistralės. Kadaise netoliese plytėjęs Pievelių kaimas, kuriame šiandien įsikūręs Lietuvos etnografijos muziejus, buvo vadinamas Paežeriais. Dar senesniuose pasakojimuose ežeras minimas kaip Daunorovičyno ežeras - vardą jam suteikė netoliese stovėjęs dvarelis. Ramų paviršių dažnai gaubia gilus, kone juodas atspindys, todėl seniau žmonės jį vadino Juoduoju ežeru. Vanduo čia beveik nejuda - tamsus, gilus, prisigėręs durpių ir miško šešėlių. Atrodo, lyg pati žemė būtų pravėrusi akis ir tyliai stebėtų kiekvieną praeivį. Į virtusių medžių šaknis įsipynę paparčiai ir jauni berželiai kuria laukinį, žmogaus mažai paliestą pasaulį, kuriame laikas teka kitaip. Sakoma, jog jo gelmėse gyvena žalčių karalius, saugantis ežero paslaptis ir miško ramybę. Paežerojų juosia aukštapelkė - žmogaus beveik nepaliesta vieta, oras pritvinęs drėgmės kvapo, o tylą kartkartėmis sudrumsčia tik paukščio šūksnis ar vėjo perbėgimas medžių viršūnėmis. Saulės spinduliai krinta į juodą vandenį auksinėmis dėmėmis. Paviršiuje atsispindi dangus, medžiai ir susiraizgiusios šakos - tikras miško veidrodis, kuriame tikrovė susilieja su atspindžiais. Net nuvirtęs medis čia neatrodo miręs - jo šaknys lyg didžiulės rankos vis dar laikosi įsikibusios žemės, tarytum nenorėdamos paleisti šio laukinio kampelio. Medinis lieptas, ant kurio stovime, įsiremia į tamsų vandenį, o aplink plyti žalia miško tyla. Vanduo lengvai raibuliuoja nuo vėjo, tarsi alsuotų kartu su mišku. Viskas tarsi primena, kad žmogus čia tėra trumpalaikis svečias. Visa kita priklauso miškui - vėjui, vandeniui, paukščių balsams ir lėtai tekančiam laikui…

Vingiuotu miško keliuku pamažu pasiekiame tikrą Rumšiškių miško senolę - storiausią Lietuvos pušį. Ji stovi tyliai ir didingai, lyg saugotų šio miško atmintį. Iš pirmo žvilgsnio matyti, kad medis nugyveno ilgą ir nelengvą gyvenimą - kamiene įsirėžę gaisrų randai, audrų palikti sužeidimai, senų laikų sakinimo žymės. Vis dėlto pušis tebėra gyva, tvirta ir kupina savitos didybės. Ne veltui jai suteiktas gamtos paminklo statusas. Pušies kamieno apimtis siekia 4 metrus, aukštis - 32 metrus, o jos amžius, manoma, artėja prie penkto šimtmečio slenksčio.

Sakoma, kad ilgus metus viena sunki pušies šaka rėmėsi į greta augusį ąžuolą, tarsi pavargusi senolė ieškotų draugo peties. Tačiau ąžuolui vieną dieną pritrūko jėgų - jis krito pušiai po „kojomis“. Dabar senąją galiūnę laiko lynai. Į juos pasiramsčiuodama ji vis dar atkakliai stovi prieš vėjus, lietų ir laiką. Žvelgiant į šį medį apima keistas jausmas - lyg prieš akis būtų ne paprasta pušis, o gyvas miško pasakojimas apie ištvermę, vienatvę ir gebėjimą išlikti.

Kavos gurkšnis. Lengvas vėjo prisilietimas. Gyvenimas kažkur toli skuba savais keliais, o mudu stovime čia, tarp miško tylos, mėgaudamiesi paprastu buvimu. Tokiose vietose supranti, kad ramybė turi savo garsą - tylų ežero bangavimą, medžių ošimą ir širdies plakimą, kuris pagaliau suspėja su lėtu miško ritmu. Tik išvažiuojant miškas primena, kad jis - ne atvirukas. Jau automobilyje nuo džinsų abu nusikrapštome po erkę, lyg mažą, nebylų ženklą, kad miškas mus vis dėlto pastebėjo. Saugokit save.

Dėkojame draugams:

Respinas - reklaminė spauda

Leidybos įmonė „Kriventa“