Stabintiškės
– mažytis kaimelis Kaišiadorių rajone, vos keliais šimtais gyvybių alsuojantis
pasaulio kampas. Čia lėtai rūksta kaminai, tingiai, tarsi iš pareigos, suloja
šunys, o laikas, rodos, pamiršo skubėti. Kaimo pakraštyje, sniego baltumo
tyloje, vingiuoja siaurutė Uvėdos gatvelė. Greta jos — tokia pat siaura,
anksčiau negirdėta Uvėdos upė, tyliai vyniojanti savo vandens siūlą į
Papartėlių tvenkinį.
Sustojame
prie šeštu numeriu pažymėto namo. Jo kieme — netikėtas stebuklas: savamokslio
menininko Valdo rankomis nulipdytas sniego skulptūrų parkas. Tie, kurie
ieško milžiniškų formų ar triukšmingo „ohoho!“, gal ir nusiviltų. O mums —
tikra atgaiva akims ir sielai. Driežas, krokodilas, vėžlys, kirmėliukas,
gyvatė, traukinukas su vagonais, rūmai… Ir net sausio 13-osios atminimą
pažadinęs tankas — toks tikras, kad net didžiausią surūgėlį priverstų
šyptelėti. Patikėkit — grynas smagumėlis. Iš trobos mus pasitinka moteris.
Juokdamasi ji pasakoja apie būsimo žento sniego kūrinius ir kviečia
sugrįžti po dienos ar dviejų: esą tada kieme iškils net tikras sniego namas.
Tad paskubėkite pamatyti — Stabintiškės, Uvėdos g. 6. Vieta, kur ilsisi mintys
ir akys. Tik vėliau susimąstome — juk šiandien minime Pasaulinę sniego dieną.
Ir ar gali būti geresnė vieta jai paminėti nei čia, Stabintiškėse, kur sniegas
nėra tik fonas ar dekoracija. Čia jis tampa pasakojimu, atmintimi, žaidimu ir
menu. Šiandien sniegas turi savo balsą.
Sugrįžę į miestą ir nė nespėję atgauti kvapo, skubame pamatyti dar vieną, iš pirmo žvilgsnio nematomą stebuklą. Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazijoje visą savaitgalį vyksta šaudymo iš lanko varžybos „Kaišiadorių taurė 2026“. Salėje — tyla, tokia gili, lyg būtų žaidžiama šaškėmis ar šachmatais. Atrodo, - nieko nevyksta. Tačiau iš tiesų — strėlės sminga į taikinius, kumščiai iš džiaugsmo susigniaužia, kažkas tyliai nuryja apmaudą. Čia tvyro nematomas azartas, ilgu ir sunkiu darbu iškovotas nematomas meistriškumas ir, be abejo, - pergalių džiaugsmas. O pabaigoje — netikėta dovana: galimybė paimti lanką į rankas ir išgirsti septyniolikamečio čempiono iš Utenos pasakojimą. Ir tada supranti — šaudymas iš lanko nėra romantika ar žaidimas. Tai tylus, alinantis ir didelio atsidavimo reikalaujantis darbas.
Dienos
pabaigai – desertas. Iš sniego ir kondensuoto pieno gimę ledai neturi formos,
tik akimirką. Šaltis ir saldumas susitinka trumpam, palikdami burnose tylų
džiaugsmą ir paprastą buvimo kartu laimę. Ir jei ledams reiktų pavadinimo, taip
ir parašyčiau: “Skonio emocija”.
Sniegas
ištirps. Skulptūros sugrįš į tylų baltumą, strėlės suguls dėkluose, o salėje
vėl skambės kasdieniai balsai. Bet ši diena, tokia paprasta ir tokia pilna, dar
kurį laiką tyliai gyvens mumyse. Lieka jausmas — lyg ji būtų mus palietusi ir,
nieko neprašydama, tyliai paleidusi…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą