Brazių šeima. Kelionių istorijos: Paskutinis atostogų puslapis

Blogo oro nebūna ir pajūryje 😊 Jei saulė nelepina, ieškome dar nematytų vietų, kelių, kuriais nevažiavom, takų, kuriais nevaikščiojom…

Stovim prie Būtingės evangelikų liuteronų bažnyčios, šioji – jau penktoji bažnyčia parapijos istorijoje. Prieš tai gyvavusios keturios buvo medinės ir, atlaikiusios pusę amžiaus, sunykdavo, o vieną jų, stovėjusią prie jūros, bangos tiesiog nuplovė... Dabartinė, iš akmenų ir plytų pastatyta bažnyčia, beje, viena iš keturių seniausių veikiančių bažnyčių Lietuvoje, išdidžiai mini 1824-uosius – statybos metus, įamžintus virš įėjimo durų. Šventoriuje stovi stilizuotas liuteronų kryžius iš ąžuolo, lyg sujungiantis keturių kadais išnykusių kuršių bažnyčių sienas. Kryžmose išskaptuotos nunykusių Šventosios bažnyčių datos: 1520, 1638, 1728 ir 1751-ieji.

Būtingės evangelikų liuteronų bažnyčia

Bažnyčia stovi šalia buvusio dvaro sodybos, priešingoje Liepojos plento pusėje. Aišku, anuomet viskas čia atrodė kitaip, net bažnytėlė buvo be bokšto, ir jei plentu šiandien zuja automobiliai, dvaro griuvėsiai amžiams nugrimzdo į praeitį… Medžių šešėliai ir seniai seniai dalgį matę žolynai slepia pasakojimus apie kadaise čia šurmuliavusį gyvenimą, apie vežimų dundėjimą ir dvaro langų šviesą. Šiandien tarsi tirpstame visiškoje tyloje, bet šita ramybė traukia net labiau nei gyvi garsai – rodos, kad iš lėto pats tampi jūra alsuojančio peizažo dalimi ir atsiduodi vaizduotei…

Mažytės liuteronų kapinaitės, pasislėpusios atokiau nuo kelio miške, primena tylų atokvėpį nuo pasaulio šurmulio. Šimtamečiai metaliniai kryžiai, aprūdiję, bet vis dar tvirti, stovi it tylūs sargai, o ant jų išlikusios latviškos pavardės liudija apie kitą laiką, kitą gyvenimą. Taip buvo… Net lengvas vėjas, rodos, šlama ypatingai – akimirką pagalvoju, kad jis neša prisiminimus ir keistą ramybę, tarsi pati gamta saugotų šią mažą atminties salelę. Nustebina masyvus baltas kryžius ir dažyta medine tvorele lyg įrėminta sakykla, - matyt, ir čia tikintieji susirenka klausytis amžinųjų tiesų.

Vieškeliu pasukam link Drumulio, giliai miške yra toks mažytis kaimas. Kadais dešimtis kartų esame čia važiavę pas bičiulį Joną, deja, pasikeitė laikai, pasikeitė žmonės… Senas medinis tiltas per Šventąją – tarsi laiko sargybinis, tyliai jungiantis krantus ir prisiminimus, praeitį su dabartimi. Pasivaikštau, ranka braukdamas šiurkštų pajuodusį turėklą. Daugybę vasarų suskaičiavusios lentos girgžda it senos istorijos, o apačioje alma nerami srovė…

Nūnai Drumulyje šurmulio daugiau – “Miškainės” alpakų ir šilauogių ūkis tiesiog pulsuoja gyvybe – trepsi, bėgioja, prunkščia, o šuo Rokis, lyg tikras tvarkdarys, primena save draugišku amsėjimu, jo pilna visur. O jau šilauogių skanumas, net tirpsta burnose, semiam rieškučiom… Prisivalgom, prisibūnam ir prisibendraujam lig valios, geros emocijos tiesiog liejasi per kraštus… Tikras ramybės ir jaukumo kampelis, kur švelnūs gyvūnai, rodos, kuria ypatingą ryšį su žmogumi, o jų smalsios akys ir šilką primenanti vilna dovanoja tiek grožį, tiek vidinę ramybę. Būtinai būtinai nuvažiuokit, rekomenduojam 😊

Grįžtam. Toliau nuo triukšmingo niekad nemiegančios Šventosios šurmulio, lyg pati pasirinkusi orią vienatvę, medžių paunksnėje rymo Šventosios Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės koplyčia. Mažutė geltona koplyčia akyse pasirodo tarsi atsitiktinai – it vėjo išplukdyta į krantą. Vos girdimai pravirkdau medinius tvoros vartelius. Rodos, vaikštau visai tyliai, bet mane pastebi ir prieina jauna moteris, pasirodo, - koplyčios statytojo anūkė. Lėtai, su smulkiausiomis detalėmis, lyg tai būtų įvykę vakar, pasakodama, kaip jos senelis su broliu dar prieš II-ajį pasaulinį karą statė šiuos kuklius maldos namus, atrakina duris. Anuomet čia dar gyvavo Pašvenčių kaimas, dabar – jau Šventoji. Viduje, rodos, net šviesiau nei lauke, tarsi sienos būtų sugėrusios visą jūros žydrynę. Prisėdam ant paprasto medinio suolo, užplūsta ramybė, kurioje lengva pasiklysti ir atrasti save iš naujo. Klausau istorijos, kurios negali ir nenori paskubinti nė akimirkai…

Už pėsčiųjų tilto per Šventąją – miestelio kapinaitės, unikalios tuo, kad susideda iš dviejų dalių – katalikų ir liuteronų. Čia laikas sustoja, takeliai sujungia kapų kalnelius, o skirtingos tikėjimo tradicijos susilieja į bendrą tylos ir ramybės gojelį, kuriame susitinka istorijos ir likimai.

Dar paklaidžiojam po Šventąją, lyg nematomu tiltu tarp kasdienybės ir poilsio, tarp žmogaus ir jūros, kuri visada šalia, savo kvapais, savo ošimu, savo istorija... Mintyse pinu į vieną giją šiandieną pamatytus vaizdus. Išsibarstę per šimtmečius, nuskalauti vėjų ir audrų, jie lyg susiję nematomu siūlu – eini nuo vienos vietos prie kitos, o atrodo, lyg keliautum ne per žemę, o per laiką…