60 puodelių kavos. XI istorija. Marijampolė

Išnirusi iš visą kelią sūpavusios minkštos miglos, Marijampolė, rodos, atsiveria ne kaip miestas, o kaip prisiminimų kambarys, kuriame kiekviena gatvė tyliai kužda istorijas, o kiekvienas žingsnis nuaidi truputį giliau nei esame įpratę. Tai mano tėčio jaunystės miestas, todėl jaučiu, kad keliaujame ne tik į erdvę, bet ir į laiką…

Evangelikų liuteronų bažnyčios bokštą, besimatuojantį antro savo baltos istorijos šimtmečio apdarus, pamatom iš tolo. Apeinam. Sienų tyla – lyg sena malda, kurioje susitinka laikas, iš pelenų atgimusi bendruomenė ir šviesa. Skverelyje nors akimirkai stabtelėti ir susimąstyti tarsi kviečia paminklas mūsų žodžio seneliui Kristijonui Donelaičiui… 

Už kelių žingsnių, lyg istorijos tęsinys - Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija, išugdžiusi visą būrį Lietuvos didžiavyrių - gimnazijoje mokėsi net šeši 1918 metų vasario 16-osios Akto signatarai. Kiemelyje stovi paminklas kalbininkui Jonui Jablonskiui, mat Rygiškių Jonas – vienas iš pačių populiariausių J. Jablonskio slapyvardžių, kuriame įamžintas jo gimtasis  kaimas Šakių rajone. 

Miesto kapinėse pasitinka tyla, tokia tyra ir kilni, joje nėra vietos skubėjimui ar garsiems pokalbiams, tik prisiminimams ir būčiai. Senelio Juozo kapą randame lengvai. Miglotai, labai blyškiai jį teprisimenu, deja, taip ir nesusibėgo mūsų upės... Pastovim. Rodos, ugnelės žvakėse virpa ne nuo žvarboko vėjo, o nuo tyliai pasakojamų giminės istorijų, kurias norėčiau išmokti mintinai. Kaip būtų smagu sudėlioti vardų, pavardžių, datų bei įvykių mozaiką ir palikti ją saugoti dukroms. Jei suspėsiu.

Žydų kapinės Marijampolėje buvo įkurtos XVIII amžiaus antroje pusėje, pagal religinius reikalavimus, atskiriant jas upeliu ar kalvele. Čia amžinojo poilsio atgulė pirmasis Marijampolės rabinas Haimas Šeršoveris, maždaug 1825 metais pastatęs pirmąją mieste medinę sinagogą. Deja, sovietinės okupacijos metais kapinės buvo sunaikintos, todėl antkapiniai paminklai neišliko, bet atmintis gyva, ji primena...

Poezijos parke vaikštome lėtai, tarsi skaitytume nematomą knygą, kurią rašo pats oras – lapų čežėjimas, žingsnių aidas ir upės kvėpavimas. Koks grožis… Beveik prieš keturis dešimtmečius „Poezijos pavasaris“, atkeliavęs į miestą, užsuko į naujai įkurtą parką, lyg dovanodamas jam vardą. Taip ir liko. Visai prie tilto skulptūra įamžina Vytauto Kernagio dainą ”Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj”… Javonio upelio krantinės nuklotos senais gatvės akmenimis, o Šešupės tėkmėje murkdosi antys ir gulbės, meilikaujamai laukdamos duonos kąsnelio. Ramu. Ant Meilės tiltelio sukalbintos spynos negirdimai šnabžda meilės istorijas – surakintos metale, bet laisvos vėjyje, jos saugo pažadus, kurių raktus paslėpė upės srovė. O kadaise čia besidriekusia Šešupės gatve dardėjo vežimai, aidėjo balsai, skubėjo žmonės, kuriuos nūnai teprimena požeminę perėją puošianti miesto veidasienė…

Užverčiam galvas prie paminklo „Tautai, Kalbai. Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti 1009–2009“. Bene dvidešimties metrų aukščio sraigtinė kolona iš rausvojo granito ir nerūdijančio plieno įprasmina Lietuvių tautos laisvės siekius, kovą dėl tautos ir kalbos išlikimo, o postamento kampai simbolizuoja keturis Lietuvos etninius regionus. Ko gero, svarbiausi žodžiai iškalti šalia Jono Jablonskio bareljefo: „Kalba yra bendras meilės ryšys, Tėvynės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas“. Raitelis ant veržlaus žirgo – tai atvira, laisva mūsų tauta, kuri savo rankose laiko ietį – tautos kovos, žodžio ir išlikimo simbolį.

Žengti senais Marijampolės kiemais – tai lyg eiti per laiko delną, kur suskilę grindinio plytelės saugo žingsnių aidą, o dar gyvos balkonų gėlės tyliai pasakoja istorijas, kurių neranda jokie laikrodžiai. Senamiesčio kiemelyje,  jungiančiame P.Butlerienės ir Kęstučio gatves, stovi skulptoriaus Kęstučio Balčiūno sukurtos kačių skulptūrėlės. Ši vieta ir vadinama kačių kiemeliu, o katės čia įsikūrė ne šiaip sau - miesto įkūrėja grafienė Pranciška Butlerienė labai mylėjo šiuos gyvūnus. Kiekvienas miesto skveras, kiekvienas senas pastatas, kiekvienos durys – lyg įdomus ir neskaitytas istorijos puslapis…

Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilika ne veltui laikoma svarbiausia Vilkaviškio vyskupijos šventove. Ji garsi ne tik tarp vietos turistų, tikinčiųjų, bet ir tarp kaimyninių kraštų piligrimų, atvykstančių pasimelsti prie joje palaidoto palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio palaikų. Dar XVIII a. viduryje itin pamaldi grafienė Pranciška Ščiukaitė-Butlerienė pasikvietė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kunigų marijonų vienuoliją, pastatė vienuoliams medinę Šv. Kryžiaus bažnyčią ir šalia jos – medinį vienuolyną. Netgi ir miestelis, anuomet vadintas Pašešupiu, mat yra įsikūręs prie Šešupės, vėliau – Starapole, dabartinį savo vardą gavo nuo šios vienuolijos Globėjos – Švč. Mergelės Marijos. Bazilika – tai ne tik bažnyčia, bet ir tylios maldos kalba akmenyje. Viduje šviesa elgiasi it pagarbus svečias – ji slenka vitražais, spalvina tylą, glosto skliautus ir atsisėda ant altoriaus (o jų bazilikoje net šeši) krašto. Kiekvienas kampas turi savo paslaptį: gal tai šventųjų žvilgsniai, stebintys su meile ir rimtimi, gal akustikoje užsilikęs chorų skambesys, gal sienos, kurios atsimena daugiau nei knygos geba užrašyti. Tylos skambėjimas tampa malda. Čia praeitis neatrodo tolima – ji tarsi prieina pabūti šalia, paliečia petį ir primena, kad grožis nėra tik tai, ką matai. Grožis yra tai, ką pajunti – atsargiai, kaip šviesos šilumą ant delno… Švč. Jėzaus Širdies koplyčioje įrengtas Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio altorius, čia įrengtame sarkofage jis ir palaidotas… Būtį apglėbia ramybė, gili ir saugi, it sena šeimos skrynia, kurioje saugomos svarbiausios tiesos, iš kartos į kartą perduodamos be žodžių…

Senoji Šešupės užtvanka alsuoja tyla ir vandeniu – lyg prisiminimas, kurio garsiai nepasakoji, bet ramiai nešiojiesi širdyje. Čia upė ne tik teka, ji švelniai pasakoja miestui jo paties istoriją. Stabteliu tiltelio viduryje ir, rodos, girdžiu monotonišką, raminančią upės giesmę, kurioje telpa visi išėjimai ir sugrįžimai, visi nutylėjimai ir susitaikymai. Jau beveik tris dešimtmečius burzgia mažoji hidroelektrinė, tačiau bene svarbiausiu akcentu nūnai yra unikali meno erdvė “Užtvanka”, kur, anot jos įkūrėjų, susitinka menas, bendrystė ir naujos idėjos.

Kiek aukštėliau ant kalvos - lyg senas artistas, kuris mažai kalba, bet vos pasirodęs scenoje pasako viską, stovi Marijampolės dramos teatras, virtęs tikra scena, kurioje niekada nenusileidžia uždanga: net sienos čia turi balsą, o langai – savus vaidmenis šviesai ir šešėliui. Laiptai mena tūkstančius žingsnių, vedusių į stebuklingas akimirkas. Jaukiame pušų parkelyje ant suolelio rąžosi dar vienas metalinis katinas.

Marijampolės senosios kapinės - įspūdinga miesto istorijos santrauka, vieta, kur saugoma kraštui ir Lietuvai nusipelniusių žmonių atmintis. Į žemės lopinėlį antkapių ir kryžių  epitafijose surašytas savitas, skirtingų laikmečių bei visuomenės sluoksnių ir tautų palikimas. Čia žemiškąją kelionę kadais baigė mano proseneliai Petras ir Konstancija. Jų visai visai neprisimenu, bet atmintį saugau ir perduosiu dukroms lyg dalelę savęs. Negalim pamiršti savo šaknų… Ir visuomet, lyg dėkodami už jos žodžių tiltus, kuriais iki šiol grįžtame į save, į lietuviško sakinio muziką, minutėlei stabtelim prie rašytojos Žemaitės kapo. Ta mums įprasta matyti nejauna moteris balta skarele - ne sustingusi praeitis, o tikras gyvybės ir meilės gyvenimui pavyzdys - pagimdė ir užaugino šešis vaikus, jau garbioje senatvėje dar kartą įsimylėjo, spėjo pasėdėti kalėjime ir apkeliauti Ameriką…

Prie Vytauto gatvės besišliejančios Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios istorija marga it lapai rudenį. 1888 metais pastatytą ir anuomet carui Aleksandrui dedikuotą stačiatikių cerkvę po Pirmojo pasaulinio karo Seinų vyskupas perdavė marijonų vienuoliams, kurie ją pertvarkė į bažnyčią. Sovietmečiu net pusė amžiaus joje buvo sandėlis, ir tikėjimo žodis po skliautais vėl nuaidėjo ano tūkstantmečio pabaigoje, 1999-aisiais. Tik ką baigėsi mišios, stovime viduje beveik vieni. Jauku ir ramu. Bažnyčios vitražai spindi taip ryškiai, lyg būtų sudėti ne iš stiklo ir spalvų, o iš šviesos atodūsių ir maldų atspindžių. Gal tikrai gera mintis, kad tikėjimas nėra atsakymas – tai drąsa gyventi klausimuose ir nebijoti jų gylio.

O beveik kitapus gatvės - seniausias miesto parkas, kuriam, minint kunigaikščio Vytauto Didžiojo metus, suteiktas valdovo vardas. Prieškario laikais pasišnekučiuoti ir atsipalaiduoti ar net pasipuikuoti naujais apdarais čia rinkdavosi dailiai apsirengusios ponios ir išvaizdūs ponai. Parko centre iškilęs Vytauto Didžiojo paminklas primena praeities stiprybę ir ilgaamžę pagarbą Lietuvos didybei. Šnarantys lapai pasakoja apie prabėgusius laikus, o lygūs takai kviečia eiti, sustoti, pastebėti. Ir niekada nepamiršti.

Marijampolės geležinkelio stotis atrodo kaip tikras praeities architektūros perlas, tyliai saugantis kelionių, susitikimų ir išsiskyrimų istorijas. Tai ne skubėjimui skirtas statinys – tai vieta, kurioje kadaise buvo sustojama pasigrožėti, laukiama su pagarba, iškeliaujama su jauduliu. Pritilusi stotis – lyg tarpininkas tarp žmogaus šaknų ir kelio, tarp pasilikimo ir svajonės iškeliauti… Nors laikas paliko savo žymes, jos čia skamba ne kaip nuovargis, o kaip orus liudijimas. Aš dar prisimenu visą amžinybę trukdavusias keliones iš Kauno į Alytų ar net Varšuvą – kieti nulakuoti suolai, iki metalo įsigėręs tepalo kvapas, ir tas monotoniškas ratų bildėjimas… Seni bėgiai gali surūdyti, dažai nublukti, bet dvasios laikas niekuomet neištrina…

Neilgas, bet ypatingas sustojimas – kava dviems „Namų restorane draugams“. Paprastumas kartais tampa pačia didžiausia šventės forma, tiesa? Pasirenkam ne rėkiančią iškabą ar blizgesį, o paprastos dienos nuotaiką. Viduje, rodos, plūduriuoja lengvas kavos aromatas – sodrus, šiltas, pažįstamas, jis pinasi su tyliais pokalbiais, kurių nesigirdi, bet juos tiesiog jauti. Muzika groja sielai, ne ausims – tokia, kad leistų mintims svajoti, bet neprašytų dėmesio. Akys vis pagauna detales: raudonų plytų sienas, ant kurių kabo subtilūs meno kūriniai, palubėje prisimerkusias lempas, lange laukiantį rudenį... Juoda ir aistringa kaip naktis kava, ledai su šokoladu ir šokoladinis varškės pyragas nekankina ilgu laukimu - skoniai maišosi su mudviejų pokalbiu, o žodžiai tarp gurkšnių gimsta lėtai ir skamba lyg švelni, paprasta, žmogiška dviejų žmonių laimė būti čia ir dabar. Jokio skubėjimo, net ir tyla pilna švelnių smulkmenų… Varškės pyrago skonių fiesta gerokai pranoksta, rodos, įprastą ledų buitį, nors ir nulietą šokolado ašara… Deja, puodeliai turi dugną - mūsų burbule viskas nutyla. Už prasmės kupiną nuotaiką mažame, šiltame kavos uoste, kuriame paprasti dalykai staiga tampa ypatingais, paliekame 17 eurų. Ir arbatpinigius 😊

Su geltonų rožių puokšte užsukam į tetos Romos namus Trakiškiuose, tuoj už Marijampolės. Laikas nejučia tampa minkštesniu, prisiminimai drąsesniais, o žodžiai -  šiltesniais net ir tuomet, kai prabylam apie ilgesį, atmintį ir išėjusius… Sekundės neskuba, tarsi žinodamos savo vertę…

Automobilio šviesos vėl skrodžia miglą, grįžtam, parsiveždami saują nematomų, bet svorį turinčių dalykų: tylą, kuri gydo, miestą, kuris prisimena, ir jausmą, kad šaknys nėra praeitis – jos yra mūsų būties esmė ir pamatinis akmuo.

Dėkojame

Respinas - reklaminė spauda

Leidybos įmonė „Kriventa“