60 puodelių kavos. X istorija. Birštonas

Išvažiuojam iš Kaišiadorių, kai diena jau gerokai įsibėgėjusi - tokia pilkšvai švelni, be saulės, bet kažkaip rami - tokia, kai niekas neskuba ir net vėjas atrodo pavargęs nuo lėkimo. Už langų slysta beveik mintinai pažįstami laukai, nuspalvinti dusliomis rudens spalvomis. Kelias į Birštoną - lyg trumpas pabėgimas nuo visko, kas per garsiai, per greitai, per daug…

Birštonas – tarsi švelnus atokvėpis gyvenimo skubėjime. Čia laikas sulėtėja, o kasdienybė įgauna švelnesnius tonus. Nemunas apkabina miestą tylia meile, o orą pripildo pušynų kvapas ir ramybės jausmas.

Sustojam B. Sruogos g., išlipam iš automobilio, giliai giliai įkvepiam ir, rodos, abu vienu sykiu pajuntam, kokia prabanga nūnai yra žemiškas paprastumas... “Spiralė” – taip vadinasi smulkiais akmenukais nubarstytas savotiškas labirintas visai prie šaligatvio, prie kurio ir paliekam visas blogas mintis – tiesiog besimėgaudami einam ratu. Ir taip smagu, taip gera – visas džiaugsmas tiesiog buvime, kuris slypi tarp žodžių, tarp tylos, tarp tų mažų judesių, kurie per metų metus tampa bendros kalbos dalimi…

Lėtai vaikštome Birštono takais, tarsi bijodami išbaidyti tą ramybę, kuri alsuoja iš kiekvieno kampelio. Pastoviniuojam prie skulptūrų – tiesiog smagu stebėti laike sustingusius jų pasakojimus apie žmones, gamtą, istoriją. Savivaldybės administracijos sienoje – atminimo lenta miesto garbės piliečiui Antanui Serafinui Zenkevičiui, net septyniolika kadencijų iš eilės tvirta vyriška ranka vadovavusiam Birštonui. Sako, būtent jo dėka buvo išsaugotas gydomojo kurorto statusas, o sanatorijos išgelbėtos nuo išdraskymo ir privatizavimo bangos. 2017- aisiais jo garbei pavadinta Nemuno krantinė Birštone.

Už akmeninės tvoros tyloje paskendusios senosios Birštono kapinaitės saugo senąsias kurorto gyventojų istorijas. Akį patraukia kiek aukščiau tako stovintis puošnus ketaus paminklas. Čia – kunigo Rubšos kapas. Caro valdžiai uždarius karmelitų vienuolyną Vilniuje, 1899 - aisiais į Birštoną klebonauti atvykęs karmelitų vienuolis kunigas Albertas Rubša ėmė uoliai rūpintis dabartinės mūrinės bažnyčios statyba, deja, jos konsekravimo nesulaukė, miręs 1904 - aisiais… Visai greta – ir kunigo Kazimiero Meškėno kapas, 13 metų tarnavusio klebono pareigose Birštono parapijoje. Raudono granito paminklas -provizoriui Antanui Jodviršiui, kas žino, - gal buvusiam miestelio vaistininkui… Juodo granito paminklas dydžiu išsiskiriančioje kapavietėje žymi lenkės Felicijos Machwitz poilsio vietą. Pasak senųjų miesto gyventojų, lenkė F. Machwitz labai mylėjo Birštoną, apmokėjo kapinių tvoros įrengimą, prisidėjo lėšomis prie bažnyčios statybos ir labai troško būti čia palaidota.

O šalia kapinaičių – vienišas kapas, tragiška nelaimingos meilės istorija… Tiesa, atrodo, tokia – 1911-aisiais Birštone poilsiavęs lenkų kilmės vokiečių karininkas Antonie Schymanskis karštai įsimylėjo Kurhauze dirbusią lietuvaitę Marytę ir jai pasipiršo. Tik kad Marytės nepėsčios būta - ji ne tik atsisakė ištekėti, bet ir išdavė karininką su kitu… Nelaimingos meilės sugniuždytas, Antonie nusišovė… Pasakojama, kad tragedijos sukrėsta lietuvaitė palaidojo karininką A.Schymanski, kaip savižudį, už Birštono kapinių tvoros ir net pastatė jam paminklą.

Birštonas alsuoja ramybe, - tokia, kokia būna tik rudenį, kai laikas ima skubėti tyliau. Upė teka lėtai - kaip mintis, kurios nenori paleisti. Oras kvepia drėgnais lapais ir vandeniu. Saulė - dar šilta, bet jau praradusi vasaros drąsą, sklendžia žemai, glosto Nemuną, kurio paviršiumi plaukia pilkšvi debesų atspindžiai, lyg pavargusios mūsų dienos… Stabtelim. Nei skubam, nei kažko laukiam, tiesiog žiūrim, kaip šviesa slenka per vandenį, kaip plaukia lapai, kaip diena tyliai brenda į vakarą…

Senos valtys, metų metus dūlėjusios krantinės gale, kur Nemunas daro didingą kilpą, gal jau išplaukė savo dangaus upe – jų nebėra… Dažnai jas prisimindavau, net suspaudžia viduj… O Vytauto kalnas – toks pat, saugo tą pačią tylą, tą patį žvilgsnį į tolius. Šįsyk nelipam, nors žingsnius į viršų visuomet priimu giliai širdin, tarsi mažą ritualą... Man tai – lyg sustojęs laikas. Lipi, ir tarsi būtum trumpam išėjęs iš kasdienybės, iš triukšmo, iš visko, kas laikina.

Kurhauzas - tai vieta, kurioje susilieja istorija, ramybė ir malonus nūdienos komfortas. Už durų paliekam surimtėjusį rudens vėją ir lengvą gatvės šurmulį. Šiluma apgaubia nuo pat slenksčio: švelnus medinių grindų girgždesys ir pro didelius langus sklindanti tyli šviesa sukuria jausmą, lyg būtume kitame pasaulyje - ramiame ir saugiame. Einame peno sielai - džiaugtis Irenos Cirtautienės paroda “Dualumas”. Linijų ir formų elegancija, nebyliai juoda ir subtiliai balta spalvos, formos ir kūrėjos vaizduotės laisvė – lyg tylus kvietimas pačiam kurti savo pasaką… O kita kurhauzo pusė taip pat elegantiškai kvepia kava… 😉

Laukimas trumpas lyg akimirka. Mažuose puodeliuose, rodos, susitelkia visa diena: šviesa, kvapai, žingsniai, lapai, begalė minčių ir potyrių. Ir kai pirmas gurkšnis sušildo, abu nusišypsom - tyliai ir paprastai. O gal taip šypsosi visi žmonės, kuriems gera būti čia ir dabar. Kartu. Čia ne tik vieta gerti kavą - tai laiko sustojimas, subtilus ritualas: tyliai sėdėti, stebėti, klausytis ir jausti, kad pasaulis truputį sulėtėja… Šiltas puodelis rankose tampa viso pasaulio centru 😊 Mažyčiais šaukšteliais mėgaujamės ledais ir creme brule klasika. Du desertai - tarsi mažos, į akimirkos delnus telpančios laimės formos 😊 Ir kai pagaliau šaukšteliai sugula prie tuščių puodelių, abu suprantam - kartais visko pasakyti nereikia. Užtenka pasidalinti desertu. Gal tas nenusakomas gerumas kyla iš to, kad abu žinom: tai trumpa, bet pilna akimirka, kai nereikia įrodinėti artumo - jis tiesiog yra…

Kvėpuojam laiku, kuris neskuba, o leidžia būti. Juk visai nereikia kalbėti, jog suprastum, jog šalia einantis žmogus - ne triukšmas, ne fonas, o dalis tavo tylos ir minčių… Sutartinai pastumiam Birštono sakralinio muziejaus duris ir… - vau!!! Gyvenimas padovanoja akimirkas, kurių nesuplanuosi - jos tiesiog nutinka 😊 Iš pradžių net nepatikim: akys sužiba, o šypsenos ir juokas išsiveržia savaime – mus pasitinka Roma Zajančkauskienė, geroji sakralinio muziejaus dvasia, stiprybė ir ramybė. Rodos, esam pažįstami visą šimtą metų, o susitikimo džiaugsmas ir artumas tik stipryn... Tas pats šviesus žvilgsnis, tas pats nuoširdus juokas, kuris, regis, priverčia ir tave pasitempti, ir pasijusti kažkaip lyg namuose. Žodžiai liejasi natūraliai - ne iš mandagumo, o iš širdies, kuri prisimena šilumą, pažintį, bendrą laiką... Ir kai po neilgo pokalbio atsisveikinam, lieka toks jausmas, lyg būtume prisilietę prie kažko gero, švaraus, lyg būtume trumpam sugrįžę į laiką, kai žmonės buvo paprastesni, o šypsenos – nuoširdesnės...

Užveriam duris. Birštonas apsigaubia minkšta dulksna, gatvės jau blizga nuo lietaus, o po medžiais lėtai gulasi pavieniai gelsvi lapai - lyg tylūs rudens pasisveikinimai… Lietuje miestas atrodo ne liūdnas, o susimąstęs. Jis primena, kad grožis gali būti ne tik saulėje, kartais jis slepiasi po pilku vandens šydu. Juk lietus – tik dar viena ramybės forma...

Kaišiadorys pasitinka mus jau susisukę į vakaro paklotą. Rodos, abu jaučiame tą keistą ramybę, kuri užplūsta tik po gražios kelionės - kai atrodo, kad niekur nebuvai, bet kartu kažkur širdy vis dėlto nuėjai toliau…

Dėkojame mūsų kelionių draugams:

Respinas - reklaminė spauda

Leidybos įmonė „Kriventa“