Dvi šventovės. Dvi istorijos.

Vos kelias minutes nutolus nuo judrios kurorto širdies, atsiveria visai kitoks pasaulis. Iveros Dievo Motinos stačiatikių cerkvė stebina ne tik savo didybe, bet ir ramybe, kurią sunku nusakyti žodžiais. Įžengus pro duris pirmiausia sustoja ne žingsniai - sustoja mintys. Šviesa slysta raižytu medžiu, ikonų auksas tyliai atspindi saulę, o aukštai skliautuose regis susilieja dangus ir žemė. Čia akį traukia iš Graikijos atkeliavęs įspūdingas raižytas ikonostasas, skliautus dengiančios freskos, šviesoje spindintys auksiniai akcentai ir kiekviena kruopščiai išdrožta medžio detalė. Visa šventovės erdvė sukurta taip, kad žvilgsnis natūraliai kiltų aukštyn - ten, kur skliautuose vaizduojamas Kristus, angelai ir apaštalai. Ši cerkvė pastatyta 2002 metais ir pavadinta Iveros Dievo Motinos ikonos garbei. Ji tapo dvasiniais namais Palangos stačiatikių bendruomenei, kurios istorija kurorte skaičiuoja daugiau nei šimtmetį.

Stačiatikiai čia meldžiasi stovėdami, moterys į šventovę tradiciškai eina prisidengusios galvą, o per šv. Velykas kiekvienas norintis gali prisiliesti prie dar vienos gražios tradicijos - paskambinti vienu iš dvylikos cerkvės varpų.

Vos už kelių gatvių laukia visai kitokia - Evangelikų liuteronų bažnyčia, kuri nestebina prabanga ar puošnumu. Ji pasitinka santūria architektūra, šviesa ir ramybe. Modernių formų, pagal architektų Gintauto ir Irenos Likšų projektą pastatyta šventovė pašventinta 2012 metais, tačiau jos istorija prasidėjo gerokai anksčiau - dar tada, kai Palangos evangelikų liuteronų bendruomenė buvo Kretingos parapijos dalis.

Šios bažnyčios sienose slypi ne tik architektų idėjos, bet ir daugybės žmonių gerumas. Statyboms padėjo liuteronai iš įvairių Europos šalių - vieni aukojo lėšas, kiti atvykdavo dirbti savanoriais. Šiandien trys iš Vokietijos atkeliavę varpai kviečia ne tik maldai - bažnyčia tapo ir bendruomenės, kultūros bei pagalbos artimui vieta. Tik va - šįsyk mums buvo užrakinta...

Skirtingos tradicijos. Skirtinga architektūra. Vienoje šventovėje akis džiugina įmantrūs raižiniai ir ikonų didybė, kitoje - santūri šviesa ir paprastumas. Tačiau abi jos primena tą patį - tikėjimo stiprybė slypi ne sienų puošnume, o žmonėse, kurie jas pripildo gyvenimo.

Kartais keliaujant verta užsukti ne tik ten, kur garsiausia, eiti ne ten, kur plačiausi takai. Verta atrasti ir vietas, kuriose kalba ne triukšmas, o tyla. Tokias, kuriose architektūra tampa malda, o grožis - vidine ramybe.

Mūsų kelionių draugai:

Respinas - reklaminė spauda

Leidybos įmonė „Kriventa“