Brazių šeima. Kelionių istorijos: SEKMADIENIO ISTORIJA

Rudenį Vladikiškių dvaras atrodo tarsi tylus išblėsusios didybės liudininkas. Vėjas vos girdimai šnabžda į aklinai užkaltus sutrūnijusius langus, nublukusios ir pilku liūdesiu apsigaubusios sienos saugo paskutinius praeities atodūsius. Laikas viską paslepia po rūdžių, drėgmės ir užmaršties šydu… Istorija surinko savo daiktus ir išėjo, palikusi tik ženklą, lyg paskutinį parašą ant seniai užklijuoto laiško…

Rudens šaltis ateina be triukšmo – atsargiai, lyg bijodamas ką nors pažadinti. Miškuose jis visuomet vaikšto pirmas, o tik paskui leidžia apie save sužinoti žmonėms. Rudenį miškas kalba tyliai: spygliai ir šakos po kojomis čeža lyg seni laiškai, kurių niekas nebeatsimena perskaityti, samanos kvepia drėgme ir laiku, o saulė slepiasi už debesų, kad parodytų, ko netekome… Palikę automobilį tuoj už Vladikiškių kapinaičių, pasukame į mišką, ieškoti dvaro riboženklio, kurį skubantis pasaulis jau beveik pamiršo…

Viena ausim apie jį girdėjęs, o Reda sykį su kolegomis net ir buvo mačiusi miške tebestovintį riboženklį, senąjį Vladikiškių dvaro paribių stulpą, pastatytą dar tais laikais, kai pasaulis tikėjo, kad ateitis priklauso didingiems planams, o dvarai – amžinajam laikui. Takas, kuriuos einame, - ne kelionė, o prisiminimas apie kelią, miško atminties klostė. Purūs lapai slepia šaknis, lyg žemė saugotų savo žodžius. Kartais atrodo, kad žengiant į priekį, kojos eina atgal – į laiką, kai Vladikiškių dvaras dar turėjo balsą, žingsnius, žibintų šviesas. Medžiai šlaituose stovi ne tiesiai, o palinkę vienas į kitą, lyg dalytųsi senomis paslaptimis. Kažkur netolies praeities aidą saugo ir spėjamas Vladikiškių piliakalnis…

Eiti sunku, nors neskubam, o ir nėra kur... Šaknys rangosi per samanas lyg įtrūkę sakiniai, kuriuos kažkas paliko nebaigtus, vėjas, šnarėdamas virš galvų, rodos, pasakoja kažką labai svarbaus, tik neįmenamo... Kantrybė sparčiai senka, net pasirenkame ribą – paskutinį statų šlaitą. O už jo, mūsų nuostabai, apglėbtas samanų, laiko ir tylos, sušmėžuoja aukštas vienišas stulpas – Vladikiškių dvaro žemių riboženklis. Atrodo, kad mus pasitinka ne keistas statinys miške, o liūdnas vienišas miško sargas. Riboženklis tebestovi – ne todėl, kad būtų reikalingas, o todėl, kad niekas jam neleido dingti… Rūdžių pagraužti metaliniai skaičiai dar alsuoja metais, kurių jau niekas neištaria balsu. Abu žvelgiam į datą ant stulpo kaip į žmogų, kuris gimė labai seniai, visus pergyveno ir neturi kam papasakoti savo istorijos. 1911-aisiais stulpas turėjo žymėti pabaigą ar pradžią, o dabar težymi vienatvę. Miško tyloje jis stovi ne kaip riba, o kaip neištartas klausimas. Ne “čia baigiasi”, bet „ar dar kas nors prisimena?“…

Dvaro šurmulio jau seniai nebegirdėti, liko tik žemėlapiuose sužymėtos jo ribos, kurios niekam nebeskiria žemės. Bet ženklas stovi.

Miškas liks stovėti, riboženklis – taip pat. Lėtai toldami tarp medžių, namo nešamės tylą, kuri ne slegia, o liudija, kaip ir prisiminimai, kurie išlieka ne todėl, kad yra garsūs, o todėl, kad kažkas atsisako juos pamiršti…

Visai netyčia žvilgsnis suranda šlaite parklupusį akmenį - apaugęs samanomis, jis atrodo lyg miegantis milžinas, tyliai saugantis miško ramybę. Akmens paviršiuje susigėrė šimtmečių drėgmė, samanų kvapas ir visi metų laikai. Galbūt jis čia guli nuo paskutinio ledynmečio, o gal jį čia atnešė senovės upė, kai dar tekėjo šiuo šlaitu, o gal po juo slypi dar vienas senovės pasakojimas?