Vilnius vėl žydi.
Sakuros lengvai paliečia dangų, o po jomis - žmonės, istorijos, tylūs pasivaikščiojimai ir neištarti žodžiai.
Kiekvienas čia ateina su savo mintimis, savo svoriu, savo tempu.
Ir vis dėlto yra akimirkų, kai viskas pasikeičia.
Kai sustoji.
Kai pakeli akis į žiedus.
Kai net tai, kas kasdien primena ribas, trumpam netenka galios.
Po žydinčia šaka lieka tuščias vežimėlis.
Ne kaip vienatvės ženklas -
kaip laisvės.
Trumpa, trapi, bet tikra.
Kaip pats pavasaris.
