2026 m. balandžio 29 d., trečiadienis

Užmirštas mūšis

Įsibėgėjančiu Savanorių prospektu kylu aukštyn iš Vilniaus. Variklio gausmas pamažu rimsta, o ant paties kalno pristabdau ir pasuku dešinėn. Už tankesnės medžių juostos, nedidelėje, kiek nuošalioje pievelėje, tyliai rymo paminklas - beveik prieš ketvirtį amžiaus iškilęs atminti tiems, kurie čia paliko savo gyvybes 1830–1831 metų sukilime.

Šios kalvos mena 1831-ųjų birželio 19-ąją, kai Aukštųjų Panerių šlaituose mūšyje dėl Vilniaus Lietuvos ir Lenkijos sukilėliai susikovė su Rusijos imperijos kariuomene. Generolų Antano Gelgaudo, Dezidero Adamo Chlapovskio ir Francišeko Rolando vadovaujami sukilėliai puolė iš pietvakarių, vedini vilties atsiimti miestą. Tačiau puolimas išsikvėpė, o Vilnius liko nepasiektas. Panerių kautynės nusinešė apie šešis šimtus sukilėlių gyvybių, o kartu su sužeistaisiais ir patekusiais į nelaisvę nuostoliai siekė iki dviejų tūkstančių žmonių. Rusijos kariuomenė neteko kelių šimtų karių. Tai buvo didžiausias kada nors prie Lietuvos sostinės vykęs mūšis - lyg trumpam įsiplieskusi, bet neužgesusi istorijos liepsna.

Šiandien čia - tyla. Tokia tiršta, kad atrodo, jog net vėjas kalba pusbalsiu. Šimtamečiai medžiai, it nebylūs sargai, saugo atmintį, įsišaknijusią giliai po žeme. Nuo kalvos žvilgsnis nuslysta žemyn į Vilnių - pro Nukryžiuotojo Jėzaus koplyčią, per laiko nugludintus senojo kelio akmenis, kurie, regis, dar mena žygiuojančių karių žingsnius. Pakeliu nuvirtusį, laiko ir lietaus nugairintą atminimo krepšelį su Trispalve - mažą, bet atkaklų ženklą, kad kažkas dar prisimena. Kitoje pasvirusio kryžiaus pusėje - lenkų paliktos žvakidės, kurių liepsnos jau seniai užgesusios, lyg trumpam sužibusios ir vėl nugrimzdusios į tylą.

Birželio 19-ąją ši vieta vėl atgis - aidės kalbos, paminklą nuklos gėlės, sužibs žvakių šviesa. Trumpam sugrįš gyvoji atmintis, bet tik tam, kad vėl išsisklaidytų, palikdama tylą iki kito karto.

O sukilimo šūkis - „Už mūsų ir jūsų laisvę“ - neturėtų likti tik istorijos paraštėse.

Jį verta nešiotis kasdien - tyliai, bet tvirtai, kaip pažadą, kuris niekada neturi būti pamirštas.










Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Miškas, kuris nepaleidžia

Vienintelis Kauno marių regioninio parko ežeras - Paežerojus, dar kartais švelniai vadinamas Paežeriu. Jis tyliai glūdi Rumšiškių miško tank...