Kai Kalėdos keliauja kartu. I dalis

Pirmąją Kalėdų dieną išvažiuojame Dzūkijos link.

Kelias vingiuoja per šviesas, miestus ir mintis, o mes tiesiog keliaujame, leisdami Kalėdoms mus lydėti. Jieznas, Alytus, Prienai, Birštonas – penkios kalėdinės eglės, penkios skirtingos nuotaikos. Kiekviena – savaip švytinti, kiekviena – kalbanti sava kalėdine kalba…

Pirmas sustojimas – Darsūniškyje. 2019-aisiais gimusi idėja paversti miestelį Kalėdų nykštukų sostine, nors ir netapusi bendruomenės tradicija, vis dar gyvuoja – džiugina akį ir kviečia sustoti prie dažno kiemo. Šventiškai išpuoštoje bažnyčioje – jauki prakartėlė, pasuolėse – neįprasta akiai klebono Petro akordeonų ir armonikų kolekcija. Išvažiuojame su gera emocija, pasilabinę ir pasveikinę su šventėmis gausią Renatos ir Aivaro šeimyną.

Jiezno eglė, kaip ir dera, pūpso pagrindinėje miestelio aikštėje. Istoriją menantis paminklas trims savanorių kartoms, rodos, pasitraukia atokiau nuo prieššventinio skubėjimo. Žmonių ir nuotaikos nėra…

Stabtelime I-ajame Alytuje, kur miestas, beje, ir pradėjo savo istoriją. Eglę puošia mano tolimo giminaičio, dailininko Arvydo Švirmicko, pagrindinei Alytaus eglei kadaise sukurti paukščiai. Neišskrido, nepražuvo, nedingo – vėlei džiugina spalvomis…

Prie pagrindinės Dzūkijos sostinės eglės užtrunkame ilgėliau. Ji, pasirodo, net turi vardą – Alytaus karalienė, o „Delfi“ organizuotoje apklausoje Alytaus Kalėdų eglutė išrinkta gražiausia didmiesčių egle Lietuvoje. Džiugiai nusiteikusių žmonių daug, šventinę nuotaiką kuria garsi kalėdinė muzika, vaikiška karuselė ir savamokslis gatvės šokėjas – kiek įkaušęs, nesišukavęs, bet be galo gyvas. Jis šoka taip, lyg Kalėdos iš tiesų būtų ne data, o sielos kalba…

Prie A. Ramanausko–Vanago gimnazijos – nedidelis, bet išradingas miesto įmonių eglučių parkas, tarsi bendras miesto linkėjimas. Vaikštau aplink mokyklą, kurią baigiau prieš trisdešimt devynerius metus. Tie patys takai, tas pats akmuo prie gatvės, tik kitas laikas – lyg tylus susitikimas su savimi iš praeities… Ir kitas aš.

Prie Balbieriškio, visai prieš sutemstant, trumpam sustabdome laiką prie Nemuno. Blėstančioje dienos šviesoje upės kilpa atrodo lyg ramus, gilus atodūsis – toks, kurį išgirsti gali tik tada, kai neskubi.

Prienuose – švytintys medžiai, muzika, žmonės ir tiltas, jungiantis krantus ir nuotaikas. Skulptūra „Asmenukė“ kažkodėl palypėjusi laipteliais aukštyn, toliau nuo upės tėkmės. Skubančią gatvę oriai stebi kunigaikščio Kęstučio paminklas…

Birštonas Kalėdoms pasipuošė šviesomis, pavertusiomis miestą jaukia žiemos pasaka – tetrūksta tik sniego… Žėrinčios instaliacijos, apšviesti medžiai ir šventinė nuotaika kviečia pasivaikščioti, pasidžiaugti akimirka ir pajusti tikrą kalėdinę ramybę. Šviesa ne tik puošia – ji šildo, kviečia sustoti, įkvėpti ir tiesiog pabūti.

Ir vis dėlto, kai šventinės instaliacijos pasilieka tamsoje už nugaros, supranti: kad ir kaip gera klajoti, namo grįžti visada šviesiausia. Čia visos dienos akimirkos susirenka į vieną tylų, šiltą jausmą…

Su dėkingumu sveikiname Respinas - reklaminė spauda ir Leidybos įmonė „Kriventa“, tyliai ir šiltai esančias mūsų šeimos kelionių dalimi...