Kai Kalėdos keliauja kartu. II dalis

Išvažiavome “egliauti” antrą kartą – gal net ne ieškoti eglučių, kiek to gražaus šventės jausmo, kuris sklando tarp šviesų, lengvo šaltuko ir neskubaus buvimo. Kai nereikia lėkti skaičiuojant minutes. Kai miestai atsiveria ne pro automobilio langą, o tiesiog plačiau atmerkus akis ir stebint detales…

Puošni Elektrėnų Kalėdų eglė stovi Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio aikštėje, na, sutikite, - pavadinta labai gražiai ir prasmingai. Apeiname ją ratu, kvėpuojame gaiviu oru, stebime, kaip šviesos susilieja su pilku dangumi. Čia šventė netriukšminga - tokia, kuri leidžia pabūti su savimi. Prie profesinio mokymo centro anapus gatvės – dar vienas mažas, jaukus, šventiškai padabintas skverelis. Mažiau žmonių, daugiau tylos. Ir to užtenka.

Vievyje pirmiausia pasukam prie ežero, anksčiau vadinto Iviu, nūnai – tiesiog Vievio. Jo pakrantėje – Oginskių dinastijai skirtas paminklas. Ant akmeninio suoliuko jaukiai įsikūrusi Oginskius simbolizuojanti figūra, laikanti vėtrungę – šios giminės herbą, tarytum kviečia prisėsti greta ir, žvelgiant į apačioje tyvuliuojantį ežerą, prisiminti miesto istoriją, kurią pradėjo garsus dinastijos atstovas Bogdanas Marcijonas Oginskis,  pastatęs Vievio dvarą, rėmęs Vilniaus Šventos Dvasios stačiatikių vienuolyną, įkūręs spaustuvę, kurioje 1619 m. buvo išspausdinta viena pirmųjų bažnytinės kalbos gramatikų – Meletijaus Smotrickio „Slavų gramatika“. Skulptūroje iškaltas sakinys apie knygą, išeinančią į dienos šviesą pro Oginskių vartus, skamba ne tik kaip citata iš XVII amžiaus rankraščių, bet ir kaip šiandienos Vieviui skirtas palinkėjimas – būti atviram, gyvam, atsimenančiam. Lediniame ežero vandenyje ramiai turškiasi antys…

Prie Vievio eglės – šviesų gausa, žmonių šurmulys, girliandos medžių šakose. Skvere stovintis laikrodis rodo skirtingą laiką – tarsi primindamas, kad šventės ritmas kiekvienam savas. Dar prisimenu ir seną posakį, kad “net ir sustojęs laikrodis du kartus per parą rodo teisingą laiką”. Šitam kaip tik tinka 😊

Trakai pasitinka jau visai tamsoje. Galvės ežero pakrantėje, Vytauto Didžiojo krante švytinčią eglę šukuoja šalti vėjo dantys. Gūsiai net drasko skruostus, todėl ilgiau neužsibūname, nors žmonių aplink - apsčiai. Einame vorele, įsikibę vienas kito – taip saugiau. O prie kultūros centro stovinti eglė, papuošta tokiais pačiais milžiniškais imbieriniais sausainiais, atrodo keistai vieniša. Miestas skuba pro šalį…

Susigundom pasukti iki Trakų Vokės, juk vos kelios minutės važiuoti. Auksu spindinti eglė stovi prie dvaro vartų, papuoštų kalėdiniais vainikais. Didingas, šviesomis nuplautas Trakų Vokės dvaras šįsyk pasirodo dar gražesnis. Bet vėjas ir čia taria paskutinį žodį – plakdamas nugaras, gena namo.

Grįžtame greitkeliu per Gariūnus. Tolumoje išnyra Vilniaus televizijos bokštas – šviesus, tylus ženklas, kad kelionė baigiasi. Jis nevilioja, nešaukia. Jis tiesiog yra. Kaip taškas sakinio pabaigoje.

Tokios kelionės nepalieka aidinčių prisiminimų. Jos nusėda lėtai, nepastebimai.

Kaip vakaro ramybė.

Kaip žiemos šviesa.

Kaip kelias, kuris leidžia ne tik grįžti namo, bet ir šiek tiek atsigręžti į save.