Kai Kalėdos keliauja kartu. III dalis

Trečią kartą leidžiamės į kalėdinę kelionę. Ir galbūt pirmąsyk aiškiai suvokiame: svarbiausia – ne kur važiuojame, o kaip žiūrime. Ne pro automobilio langą, ne skubėdami tarp taškų žemėlapyje, o sustodami. Leisdami miestams kalbėti per smulkmenas: šviesų atspindžius, aikščių tylą, lengvą šaltį ore. Kai kelionė nustoja būti maršrutu ir tampa buvimu, o kiekviena eglė – dar viena akimirka pabūti čia ir dabar.

Puošni Kazlų Rūdos Kalėdų eglė stovi Atgimimo gatvės linkyje, vos keli žingsniai nuo savivaldybės. Pilkame danguje vos juntamai mirga lempučių švieselės, o šventinio šurmulio čia – beveik jokio. Šeimą fotografuoju pro milžinišką, skersai stovintį ir nežinia ką simbolizuojantį žiedą. Prieš tai dar kantriai palaukiame, kol savo kalėdinę fotosesiją baigs, regis, tuo pačiu tikslu čia atvykusi porelė.

Savivaldybė irgi viliojančiai mirksi – Reda trumpam net užsuka vidun, nes pro stiklines duris ryškiai spindi kalėdinės dekoracijos. Anapus gatvės akį rėžia ryškiai mėlynas Kazlų Rūdos turizmo informacijos centras, nors ant sienos – dar visa eilė įvairiausių iškabų. Mus pasitinka ponia (o gal panelė) Domininka, ir net nepastebime, kaip įsiplepame lyg seni bičiuliai 😊 Bet ilgai neužsibūname – nusiperkame lauktuvių, pažadame sugrįžti į Kazlų Rūdą išgerti kavos ir skubame atgal pas gatvėje likusias dukras. Paskutines akimirkas į objektyvą dar pagauname prie bažnyčios ir „IKEA Industry“ kalėdinių eglučių parko.

Palikę už nugarų ūkuose snaudžiančią Marijampolę, po keliolikos minučių jau mirksime posūkių lemputėmis Kalvarijos link. Bekraštėje, baltaveidėje aikštėje – vos keli skubantys praeiviai. Prie eglės pasisveikiname su nuolat besišypsančia suvalkiečių šeimyna: jie mus ir įamžina, ir dar nupasakoja, kur ko ieškoti. Tokios trumpos netikėtos pažintys šildo ne mažiau nei šventinės šviesos 😊 Eglės ir aikštės akcentai – senovės baltų simboliai, tarsi sujungiantys šventinį laiką su protėvių išmintimi ir gamtos ritmais. Jaukiame skverelyje prie seniūnijos tarp šventinių akcentų – ir sniege styranti menora, matyt, kaip kadais gausios miestelio žydų bendruomenės atmintis… Apsukame ratą link bažnyčios ir išvažiuodami dar sustojame prie Kalvarijos meno ir sporto mokyklos – eglėje tupi pelėdos labai jau išraiškingomis akimis 😊

Suvalkijos sostinė jau pirmoje sankryžoje pasitinka akinančiu auksiniu burbulu. Na, o pats smagumas, aišku, – Kalėdų eglė miesto centre ir kalėdinių eglučių paradas Poezijos parke. Begalė šviesų, stebinanti kūrėjų išmonė ir šventinė muzika, kurios, beje, taip trūksta pas mus Kaišiadoryse, sukuria tikrą šventę… Kiekviena eglutė pasakoja savą istoriją – apie namus, verslą, socialinę bendrystę, sveikatą ar sugrįžimo namo šilumą… Kiekviena jų tampa šviesos, kūrybos ir širdies simboliu, kviečiančiu sustoti, pasidžiaugti, prisiminti ir pasidalinti gerumu. Žmonės neskuba, fotografuojasi atminčiai, sveikinasi ir kalbasi net su nepažįstamais… O gal tai ir yra tikrasis Kalėdų stebuklas ir esmė – dalintis gerumu, šiluma ir tikėjimu…

Tuoj už Marijampolės naktis įsisupa į sniego paklotą. Kartais snygis toks tankus, kad kelias tirpsta baltoje tyloje, o žibintų šviesos skęsta bekraštėje tamsoje. Snaigės krinta lyg uždanga, užverianti šią kelionę, bet viduje vežamės ne baltą tuštumą, o pilnatvę. Lyg žinodami: kai taip grįžti namo, vadinasi, Kalėdos jau įvyko...

Respinas - reklaminė spauda

Leidybos įmonė „Kriventa“