Iki Kėdainių – geras kelio gabalas. Ir mes sąmoningai renkamės ne patį tiesiausią, tiesiog norime neskubėti, pasimėgauti tuo, ko buvo taip pasiilgę – lietuviška žiema. Asfalto juosta vingiuoja per miškus, miestelius ir tylias mintis, o mes tiesiog leidžiamės būti…
Pažintį
su šių metų Lietuvos kultūros sostine pradedame Knypavos Rinkos aikštėje. Čia –
kalėdinių eglučių parkas, alsuojantis lietuviškų pasakų motyvais. Nuskanuoji QR
kodą – ir pasaka jau čia pat, tavo delnuose. Vaikštome tarp eglučių, klausomės
muzikos, stebimės kūrėjų išmone ir pagauname save šypsantis – tiesiog taip, be
jokios priežasties…
Pamatęs
praviras duris, minutėlei užsuku į šv. Juozapo bažnyčios šventorių. Tamsūs
bažnyčios ir greta stovinčios varpinės sienojai – kresni, masyvūs, ramūs, lyg
tylus, nejudantis tikėjimo ženklas. Prakartėlė kvepia drėgnu šienu. Viduje esu
vienas. Baltuma tokia tyli, kad net truputį rėžia akis. Puošnus altorius tarsi
ginčytųsi su aštuoniomis eglėmis kampuose – papuošta, beje, tik viena
vienintelė. Ir to, rodos, visiškai pakanka.
Pagrindinė
Kėdainių eglė stovi Didžiosios rinkos aikštėje. Pilkai sidabrinė, pilkame
danguje, vos vos kutenama geltonų lempučių švieselėmis. Dideli spalvoti
rutuliai atrodo lyg lauktų vėjo – pasiritinėti, pabėgti. Šventinio šurmulio
nėra. Net kavinė stikliniame kupole nebealsuoja gyvybe. Gal todėl ir žmonių
tiek mažai – kultūros sostinė snaudžia giliu žiemos miegu. O mes, tiesą sakant,
tikėjomės kiek daugiau šventės, na, bent jau rasti dukroms pažadėtų traškančių
vaflių…
Kelias minutes, neskubindami laiko, dar pasivaikštome Nevėžio krantine, pašnekiname
antis, apsukame senamiesčio kvartalą ir susėdame į automobilį.
Visai
prieš Jonavą trumpam susigrumiame su pūga, bet jai neįveikti mūsų keturių
varomų – pralekiame lyg pro stovinčią ir netrukus jau trepsime prie sporto
arenos. Palaukiame, kol ant šelmiškai mirksinčio pėsčiųjų tilto virš Žeimių
gatvės liksime vieni. Skubantys automobiliai apačioje primena mažas, spalvotas,
burzgiančias dėžutes – ir pasaulis staiga atrodo labai paprastas.
Jonavos
kalėdinių eglučių miestelis šiemet – „Gyvybės pilnas Kalėdų miškas“. Kiekviena
eglutė pasakoja savo istoriją, o pati tradicija tampa gražiu bendrystės ženklu.
Muzika, šviesos, juokas kviečia sustoti. Nusišypsoti. Gal prisiminti, gal
pasidalinti gerumu. O gal tiesiog pasakyti šiltą žodį – sau ar kitam. Ir
nepamiršti to, kas šiose šventėse iš tiesų svarbiausia.
Pagrindinė
Jonavos eglė Sąjūdžio aikštėje akina balta šviesa. Šalia – pasakiška miško
gyvūnų draugija: elniukai, lapės, pelėdos ir net užsimiegojęs ežys. Tai lyg
šviesos sala, primenanti pasakas, kuriose Kūčių naktį gamta ir žmogus tampa nedaloma
visuma, o gyvūnai prabyla…
Mes
pastovime dar akimirką. Ir, rodos, nieko daugiau nebereikia. Kalėdos tyliai
būna mūsų širdyse.
Grįžtame
jau visai tamsoje – palei Nerį, pro gūdų, baltuose pataluose miegantį Neprėkštos mišką. Kelią nušviečia tik
automobilio žibintai ir mūsų pačių mintys.
Ir
kai tolumoje nušvinta Kaišiadorių šviesos, visi suprantame – niekur daugiau ir
nereikia.
Namai.
Namučiai. Mieliausieji. Mūsų Kalėdos.
Mūsų kelionių bičiuliai:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą