Brazių šeima. Kelionių istorijos: Pasitikti Lietuvos

“…Nuo pienių lygumoj, nuo Klaipėdos uosto,

Iki vėjo kalnuose, iki Gedimino bokšto –

Pasveikinkit vieni kitus,
Juk tai daryti šitaip lengva…”

M.M.

Liepos 6-oji, dar valanda iki vidudienio, o mes jau lekiam pasitikti Lietuvos 😊 Tiesą sakant, nedaug čia to lėkimo – greitkelis lygus, lyg sąsiuvinio paraštė, ir už pusvalandžio su trupučiu jau sukam nuo įkaitusio asfalto. Čia pat – dar 1990-aisiais pradėtas kurti Žalgirio parkas, tais metais kaip tik minėjome 580-ąsias mūšio metines. Visos užmačios didybės žvilgsniu aprėpt neįmanoma, bet sako, kad 10 hektarų plote čia pasodinta net 580 raudonųjų ąžuolų. Aiškiai suformuota signatarų alėja, į dangų rūsčiais koplytstulpių veidais žvelgia Žalgirio mūšio karžygiai. Ant kalvelės, prie didybę lyg turinčių byloti, bet nepadoriai nubrizgusių vėliavų styro armatūros kuokštai – dar kažkas bus. Laukimas, matyt, užsitęsė, nes metalas jau gerokai parudavęs, tikrai ne nuo vakar laukia... Eiti akmenukais nubarstytais takais nepatogu, ir norom nenorom pagalvoju apie tėvus, bestumiančius vaikų vežimėlius... Svaiginančiai kvepia liepos... Visai parko gale – koplytstulpiai karaliui Mindaugui, karalienei Mortai ir sūnui Vaišvilkui, valstybės didybės atmintis. Pabūnam tylėdami, šiandieną toks prisilietimas prie istorijos turi daugiau gerokai daugiau prasmės...

Vos palendam po greitkeliu Čekiškės link ir vėl stabdau – gojelyje prie kelio stūkso paminklinis akmuo, žymintis 1863-ųjų sukilimo dalyvių kapą. Smagu, kad visą glaustai papasakotą istoriją čia pat gali ir perskaityti, nereikia ieškoti google. Taką paminklo link prižiūri rūpestingos rankos, akmuo perjuostas trispalve juostele. Kažkam rūpi.

Dar menka minutė tiesia it siūlas kelio juosta, ir vos nepralekiam Karalgirio akmens – gražus ir didingas pavadinimas, tiesa? Masyvus granito riedulys didelis, man gerokai virš galvos, aplink – bene 12 žingsnių. Reda žvilgsniu įvertina galimybes ir, net vilkėdama suknią, visai lengvai įsitaiso pačioje viršūnėje – tikra Karalgirio karalienė, žvelgiu iš apačios ir šypsausi 😊 Kita akmens pusė, matyt, kiek sužalota partempiant jį iš laukų, net užlipti būtų patogiau, bet mes lengvų kelių neieškom 😉 Pro šalį nesustodami švilpia automobiliai, o mes lyg vaikai džiaugiamės tokiais mažais mielais atradimais...

Visas Čekiškės miestelis, rodos, nuėjo prigult vasaros pokaičio, absoliuti tyla. Apeinam du šimtmečius jau suskaičiavusią bažnyčia, paklebenam duris. Pašonėj stūkso iš medžio kamieno padirbintas baublys, o tuoj už šventoriaus tvoros – matyt, ne ką už bažnyčią jaunesnis svirnas, bet sienojai dar tvirti, dar lauks pavasarių. Kiek tolėliau – buvęs Čekiškės apylinkės ligoninės, kuriai net 32 metus (!!!) vadovavo gydytojas Leonas Merkelis, pastatas. Jam vadovaujant, Čekiškės apylinkės ligoninė tapo žinoma ne tik Kauno rajone, gydytojas buvo nekart apdovanotas sovietinės valdžios.

Pasilepinam ledais. Visai vieni sėdim saulės įkaitintoj aikštėj, bet tas neskubus buvimas kartu, rodos, turi kažkokią tylią prasmę. Geras sėdėjimas. Plazda vėliavos.

Vos keli kilometrai nuo Čekiškės – liūdni Kilovos dvaro likučiai, didybės, kurią dar mena šimtamečiai medžiai, senų seniausiai nebeliko. Nuo XIX amžiaus pabaigos dvaro sienos girdėjo lietuvišką, žydišką, rusišką ir net vokišką kalbą, o nūnai – tylu, tik vėjo ir šakų šnabždesys... Atidžiai rinkdamas žingsnius, užkopiu laiptais, bet grindys baigiasi jau antrame kambaryje – tiesiog įlūžę ir nuslinkę į rūsį, toliau neįžengt. Krosnys, kiek matau, išgriautos ir išvogtos, kadais prabangiuose skliautiniuose languose jau niekuomet nežais saulės zuikučiai. Keturių kamienų kaštonas lyg palaiko vos rusenančią dvaro gyvastį, bet nežinia, ar ilgam... Tik iš lauko akmenų sumūrytas dvaro sandėlis, statytas tolimais 1839 metais, dar atrodo kiek tvirčiau. Atokiau, lyg likimo ženklas ar tylus prakeiksmas, juoduoja kryžius išnykusiems kaimams atminti...