Kelionė po žemės ir akmenų paslaptis

Šeštadienio rytas bunda švelnus ir kiek mieguistas – virš laukų tvyro vos matomas rudens rūkas, o saulė, lyg drovi kelionės palydovė, paslatingai spingsi pro medžių viršūnes. Į automobilį sukraunam užkandžius, termosiukuose nutyla kava, o guminiai batai ir šiltesni rūbai sugula snausti bagažinėje. Šį kartą traukiam į Dzūkiją, kur laukia miškai, upės ir mūsų žingsniais dar nematuoti smėlio takai…

Kelios minutės už Seirijų, prie rytinio Prapunto ežero kranto, rymo Buteliūnų piliakalnis – aiškiai iškili kalva kaimo pakraštyje. Beveik lengva risčia užbėgam į statų šlaitą – kažkam užteko jėgų ir kantrybės tiesiog piliakalnio žemėje iškirsti laiptus. Viršūnėje – platus ilgas stalas bendruomenės šventėms, čia pat - į medį atremtas vėliavos stovas. Ramuma. Už medžių viršūnių raibuliuoja ežero žandai, pakrantės sodybose šmėsteli vienas kitas siluetas, miestų šurmulio ir skubėjimo – nė nejust.

Į automobilį sugužam neilgam. Po ratais spragsi žvyro akmenukai, o pro pravirą langą į vidų lyg skverbiasi rytas – drėgna žemė, pievos, miško šlamesys. Už Gegutės kaimo lankstu apsukam Pirtuko ežerą ir sulig kiekvienu posūkiu keliukas siaurėja, kol miško proskynoje sustojam prie atitvaro, toliau – gerą gabalą pėsčiomis. Kiekvienas tako vingis kelia smalsumą: gal jau už šio kalnelio pasirodys piliakalnio kupra? Pagaliau! Peršokam vos girdimą bevardžio upelio šnabždėjimą, ir prieš akis iškyla Šlavantų piliakalnis – apsuptas miško, įsirėmęs į dangų, nusėtas samanų švytėjimu. Važiuoti iki šios vietos jau yra nuotykis, bet tik užlipęs į viršų supranti, kad kelionė veda ne tik per keliukus – ji nuveda ir į žmogaus vidų, kai savyje atrandi kažką labai artimo ir tikro. Rodos, Dzūkija pati atsiveria ramybės kupinu glėbiu, tarsi žemė šnabždėtų: „Sveikas sugrįžęs“…

Dienojasi. Vėjas pro langą atneša užsilikusį vasaros skonį – gaivų, primenantį pirmą gurkšnį šaltinio vandens. O gal – iš močiutės šulinio, raibuliuojančiam kibire kaskart rasdavau kokį šapelį ar samaną, išgraibydavau ir gerdavau, gerdavau, gerdavau… Ir tas vanduo buvo skaniausias pasaulyje… Baksnojam navigacijoj, net kiek paklaidžiojam, bet tolumoje, už žalių kalvelių, jau, atrodo, nujaučiam piliakalnio kuprą – bus kažkur čia 😊 Abejones nuvejam ties paskutinia pirkia, vyriškis mosteli ranka, lyg sakydamas – “ten, už posūkio…” Mikyčių piliakalnis nėra didingas ar garsus, bet tikrai žemiškai jaukus, tarsi kuklus senolis, stovintis kaimo pakraštyje ir tyliai stebintis gyvenimą. Lipam. Kol akys atsiremia į horizontą - ramus Dzūkijos peizažas: senos sodybos su obelimis, daržai, ražienos, keliukas pamiške…  Amteli šunys… Bagažinę užpilam kukurūzais - dukros pažada tikrą puotą, man tereikia tik parvežti namo 😊

Keliukas link Ežerėlių piliakalnio primena ant žemėlapio nubrėžtą vos pastebimą liniją, vedančią į paslaptį. Jis dingsta, šakojasi į tris į dalis, pasislepia žolėse ir vėl atsiranda tarsi iš niekur… Dar vienas vingis, dar viena pievų kupra… Atrodo, kad dar truputis – ir piliakalnis, senosios istorijos ženklas, tuoj pasirodys už posūkio. Deja, sustojam prie viela užtverto keliuko – “Privati valda”. Kelionė nutrūksta kaip puslapis, staiga išplėštas iš knygos. Belikę keli šimtai metrų nežinomybės – o gal ten, už paskutinių trobesių, ganosi galvijai, o gal atbėgs nedraugiški kaimo šunys, kas žino… Padvejojam, bet gerbiam nuosavybę, saugom save ir nelendam. Kartais ir nepasiektas tikslas turi savo romantiką: juk buvo kelias, laukų ramybė, širdyse pabudęs troškimas, o piliakalnis tebėra – tarsi neduodama paslaptis, kuri dar lauks mūsų kitąkart… Vargais negalais įveikiam balą sulig ežerioku ir stenam toliau 😊

Nuo Ežerėlių iki Papalazdijų piliakalnio – tarsi trijų nuotaikų kelionė: vieškelio dulkės šnabžda praeities pasakas, asfalto juosta kviečia skubėti, o miesto gatvės pulsas primena, kad romantika slypi net kasdienybėje. Gatvė tarsi sugrąžina į dabartį – praeiviai su pirkinių krepšiais, jauna šeima, palengva stumianti kūdikio vežimėlį, patrakėlis dviratininkas ryškia it saulė liemene… Ir čia pat – miesto riba. Papalazdijų piliakalnis kažkodėl panašus į apsnūdusį žalią istorijos sargybinį, žvelgiantį į Baltajo ežero vandenis. Pieva brendam vorele, lyg ežiukų šeimynėlė, nė neieškodami pramintų takų, - taip greičiau. Šlaitas status, bene dešimties metrų aukščio, o piliakalnio kalva apaugusi mišriu mišku, nelabai ką teįžiūrėt. Kažkur apačioje, šiaurinėje pusėje, turėtų būti likusi Molotovo linijos betoninių įtvirtinimų duobė, bet neieškom, ką gi ten… Pasidairom, išskleidžiam vėliavą, įsiamžinam atminčiai ir pėdinam atgalios. Tikrasis Papalazdijų piliakalnio veidas lieka po paslapties šydu…

Sukamės į Lazdijų centrą. Ledų porcija dienos karštyje – tai akimirksniu sugrįžtanti vėsa, saldus atokvėpis ir smagi kelionės pauzė. Mėgaujamės ne tik skoniu, bet ir pačia akimirka. Balta akmeninės bažnyčios burė atrodo itin elegantiškai, padabinta smailiais bokštais, kurie lyg rodyklės kyla į dangų. Bičių korį primenantys langai gaudo šviesą ir viduje paverčia ją ta ypatinga bažnyčios ramybe, kai tyla kalba garsiau už žodžius. Tarp pilkų aikštės akmenų – paminklas A. Ramanauskui – Vanagui, toks santūrus, be bereikalingo puošnumo, tarsi gyvas atminimo taškas, prie kurio žmonės sustoja tylai, minčiai ar gėlei padėti.

Iki Buniškių piliakalnio, kiek pasimėgavus asfalto kaspinu, navigacija kviečia eiti pėsčiomis, bet tai – ne mums 😊 Kai baigiasi menkutės kaimo keliuko žymės, "mazdukės" dugnu tarkuojam ražieną, net nugara šiurpsta. Po kažkelinto vingio pagaliau stojam – viskas, toliau nėra kur. O piliakalnis – visai galulaukėj pušimis apaugusi kalvelė, tūkstančiai tokių iš Kūrėjo delnų išsibarstė po Dzūkiją. Aiškiai išreikšta piliakalnio kupra, žemėliau į pietus – lyg terasos pėdsakai, rytuosna riogso laiko pamirštas akmuo. Ženklas, žymintis piliakalnį, stovi, gerai matomas iš tolo - šita žinia ieškotojams tikrai patiks 😊

Vėl asfaltas, net atsikvepiu 😊 Iki Ūdininkų piliakalnio riedam Piliakalnio gatve, paskui net užgriebiam išlikusį rokadinio kelio gabalą. Riba tarp Lietuvos ir Lenkijos čia tirpsta kaip rūkas virš vandens, ir kol akimis pasimėgaujam Galadusio pakrante, bene per ežero vidurį navigacija liepia sukti į kuprotą pušyną. Gaila, - trumpam, mat keliukas baigiasi prie fermos atitvaro, už kurio visai nesvetingai į mus žiūri stambūs raguočiai, tokie stambūs ir tokie raguoti, kad Reda net prisidengia akis…😊 Šiandieną nesiseka – Ūdininkų piliakalnis visai netolies, bet niekaip nepasiekiamas…

Maišymų (arba Gumbelių) piliakalnis – tuoj už Rudaminos, važiuoti - trys dešimtys kilometrų. Baladojomės prie jo lygiai prieš du metus, tik tąsyk kelią užtvėrė palaidi ūkininko šunys ir pats jų šeimininkas… Šįsyk renkamės kitą keliuką, tiesiai nuo Maišymų kaimo - per arimą, lauko pakraščiu. “Mazda” prunkščia savo metaliniais plaučiais, bet važiuoja, ir sustojam tik prie melioracijos griovio, nuo jo piliakalnis – kaip ant lėkštutės 😊Vakarinis šlaitas, kuriuo ropščiamės, - aukščiausias, yra ką veikt 😊 Kalva - tikrai milžiniško dydžio, jei matuoti, - ir kelių šimtų žingsnių į visas puses neužteks. Užlipus  aukščiau, atsiveria peizažas, kuriame jūromis banguoja pievos, o laukai, ką tik atidavę savo derlių, lieka pasidabinę trumpais auksiniais stagarėliais. Tolumoje švyti kaimo stogai… Ir vėjas čia stipresnis nei apačioje, tarsi pats piliakalnis būtų išmokęs kalbėti tik šnabždesiais, o ruduo rašytų laišką žemei – trumpais, byrančiais sakinių trupiniais…

Pasitikrinę laikrodį, susižvalgom ir vieningai nutariam – namo dar nenorim 😊, juolab, kad  visai netolies dar tikrai yra ką pamatyti.

Įvažiavimas į Aštrosios Kirsnos dvarą atrodo lyg kelionė laiku – pro tvenkinius ir šimtametį parką, kur medžiai stovi lyg tylūs sargai. Lengvas vėjas, rodos, šnabžda senas istorijas: apie ponus, kurie vaikščiojo grįstais takais, apie tarnus, kurie nešiojo kvepiančią arbatą ir užkandžius, apie šventes, kuriose grojo orkestrai… Pats dvaras, nors jo sienos gerokai apsitrynusios ir remontuojamos, išsaugojo žavesį – užkalti langai primena užmerktas akis, mačiusias ir didybę, ir nuosmukį. Sustojęs laikas tampa artimas, beveik asmeniškas – kaip svarbu pačiupinėti seną spyną, pakalbinti aptvare besiilsintį žirgą, peršokti, kad ir ne visai sėkmingai, upelio siūlą… Tiesiog taip reikia – dabar, o ne kada nors… 😊 Aštriosios Kirsnos dvaras nėra tik akmenys ar plytos – tai ir ilgesio, ir jaukumo, ir paslapties kupinas paveikslas, kurį reikia pamatyti savo akimis… Labai labai siūlom 😊

O visai netolies – jau kita istorija. Būdviečio dvaras istorijos šaltiniuose minimas dar tolimais 1744-aisiais, iš tų laikų beliko tik dvarininkų Sperskių mauzoliejinė koplyčia ir reto gražumo dviejų aukštų medinis svirnas, stovįs ant akmenų pamato. Ai, kokia retenybė - su šešiomis kolonomis priekyje, kalvio padirbintomis spynomis ir vyriais, aukštai lig padebesių iškeltu stogu… Pievoje po saulės šviesa žaidžia šešėliai, o tarp jų stovi maži poniai, akimis lyg stiklo debesėliais spindintys smalsumą. Dalijamės riestainiais, poniai noriai ėda iš rankų ir žvelgia didžiomis akimis, lyg sakytų: „Ačiū, kad atėjai”... Kailiai šiurkštūs, šilti, o šnervės tirpdo kvapų mišinį – žolės, žemės ir truputį dulkėto vėjo... Negalim neištarti padėkos žodžio poniai Ritai – apvedžioja po puošiamą bažnytėlę, kurioje ryt vyks parapijiniai atlaidai, išpasakoja visas istorijas, mažytes paslaptis ir net parodo šimtmečio senumo medines skulptūras iš dvaro koplyčios. Ponios Ritos pasakojimas – lyg atverstas senas puslapis, pripildytas bažnytėlės šnabždesių ir kaimo gyvenimo detalių, žmonių, kurie čia meldėsi, švenčių, kurių aidai dar kartais skamba medinėse lubose.

Išeinam, tarsi prisilietę prie praeities, bet kartu prisipildę džiaugsmo, kad tokie žmonės ir tokios vietos - dar tarp mūsų… Bažnytėlė tarsi nenori mūsų paleisti – apeinam šventorių, kurio kampe stovi raudonų plytų mauzoliejus - čia prieš 170 metų palaidota Prapuntų dvarininko Kristupo Hertyko žmona Sofija. Medžio pavėnėj, laukdami savo lemties, prisiglaudė senieji šventoriaus varteliai… Tylūs takai ir senos liepos apgaubia sielas šiluma, primindami amžiną pasaulio paprastumo grožį…

Paskutinis šios kelionės atradimas – “Jotvingių kiemas” Kybartų kaime, visai netoli Lietuvos -Lenkijos sienos. Karininko Donato Mazurkevičiaus įkurtame muziejuje po atviru dangumi didžiausią ekspozicijos dalį sudaro įstabių formų akmenys. Jie atrodo lyg sustingę senojo pasaulio gyventojai, išsaugoję paslaptis iš laikų, kai jotvingiai dar klajojo šiomis žemėmis. Vienas primena sužeistą milžiną, kitas – suakmenėjusią ašarą, trečias – besišypsančią žemės raukšlę. Jie nebyliai mena senąją jotvingių dvasią - tą jėgą, kuri jungė žmogų ir žemę, kovą ir ramybę. Šalia akmenų sodyboje ir senoje klėtyje lyg išsibarsčiusios žmonių gyvenimo nuotrupos – buities rakandai, pasienio stulpai, karo sviedinių tūtos. Eksponatai tarsi liudija, kad laikai čia ne visuomet buvo ramūs, bet ir tas neramias gijas mus pasitikusi sodybos šeimininkė ponia Danutė tarsi supina į širdžiai mielą pasakojimo audinį, lyg primindama, jog kiekvienas krašto akmuo, kiekviena detalė – tai istorija. Ši vieta nėra vien muziejus - tai gyvasties pilna pynė tarp praeities ir dabarties, tarp žmogaus ir gamtos, tarp tylos ir vidinio šnabždesio… Laikas čia ne bėga, o palengva, it plunksna, plevena žemyn, lyg sakydamas – “ dar pabūk, pasilenk prie žemės ir akmenų, užpildžiusių erdvę jėga ir ramybe, kurios neįmanoma nepajusti…”.

Vairuoju namo ir galvoju, kad parsivežam ne tik nuotraukas ar įspūdžius, bet ir mažą dalelę Dzūkijos – piliakalnių tylą, dvarų ir bažnyčių istorijas, miškų paslaptis ir net saujelę grybų 😊 Ko gero, virsim “ubago sriubą”… 😊

O šeimos kelionių istorijose – jau 466 prisilietimai prie piliakalnių, ir visur - kartu, visur – su šeimos vėliava…

P.S. Keliavome 2025-09-13