Baltų žemės bokštai

Šeštadienis, ir mūsų vėl laukia kelias, lyg balta drobė, kurioje dar nebuvome palikę įspaudo… Rytas išaušta lėtai, tarsi pats nenorėtų nubusti. Kelias Jonava – Utena atsiveria kaip natiurmortas iš gamtos tylos – dar mieguisti laukai lėtai geria saulės šviesą, o pakelės žolė spindi tarsi neseniai nusipraususi. Kiekvienas kilometras, kiekvienas posūkis tarsi neša arčiau paslapties, slypinčios už horizonto. Ore tvyro lengvas drėgmės švelnumas, o miškai ir gojeliai pakelėje alsuoja ramybe, lyg paslaptingai saugotų piliakalnius, kuriuos dar tik teks atrasti…

Jau Anykščių rajone, akies krašteliu vos grybštelėjęs Smulkio ežero veidrodį, pristabdau ir menkai pravažinėtu keliuku lėtai suku į pievą. Vos už dviejų šimtų metrų nuo plento stūkso Kalvelių piliakalnis – didelė mišku apaugusi kalva. Duobės, tranšėjos, nukastas šlaitas, kažin kokio gyvūno šlaite paliktas didelis ir gilus urvas – perštinčios skaudžios žaizdos piliakalnio veide… Mūsų 450-asis piliakalnis…

Tamsiai raudonų plytų Leliūnų bažnyčios bokštai atrodo lyg tylūs kelio sargai, įaugę į dangų. Jų spalva – sodri, primenanti įkaitusios žemės kvapą ar seną vyną, kuris subrendo kantrybėje. Ir nors plentu be paliovos zuja automobiliai, nė neatsisuku, visas žavesys ir jaukumas čia, prieš akis. Rodos, bažnyčia alsuoja rimtimi, bet kartu turi savotiško jaukumo – lyg primintų, kad ir grožis, ir tvirtumas gimsta iš paprastų, žmogaus rankomis sudėtų plytų. Šventoriaus tvorą puošia mažomis rankytėmis nulipdyti keramikos dirbinukai – vaikiškai naivūs, kupini tyrumo ir šviesos.

Sūngailiškių piliakalnis – it Kalvelių piliakalnio brolis dvynys. Na, tik per pievą bristi nereikia, stora ąžuoline lenta pereinam bevardį upeliūkštį, ir čia pat – piliakalnis. Tiesa, šviesos gerokai mažiau, medžių išvartos verčia eiti zigzagais ir atsargiau dėlioti kojas. Brūzgynais apaugusi piliakalnio kalva atrodo lyg užsispyrusi istorijos saugotoja, slepianti savo praeitį po tankia žaluma. O kadaise čia pleškėjo aukurai, skambėjo ginklų žvangėjimas, aidėjo maldos…

Antalgės piliakalniu vadinama maža kalvelė šalia nedidelės numelioruotos pelkės, tuoj už paukštyno tvoros. Užtenka drąsos važiuoti per įmirkusią pievą, pataupom kojas ir laiką. Aštuonios pušelės ir gal niekada dalgio nemačiusi žolė – štai ir visa istorija. Bet senasis piliakalnio žymuo yra, matosi iš tolo. Ir pati kalva išlieka tvirta – jos kontūrai vis dar ryškūs, o ramus iškilimas virš apylinkių primena, kad čia būta vietos, kur susitinka žmogaus ir istorijos paslaptis.

Asfalto juostą keičia pyrago spalvos vieškelis. Smagiai važiuojam, ir už poros gurkšnių kavos jau stojam prie Narkūnų piliakalnio, kuris – remontuojamas 😊 Būna ir taip 😊 Laiptai nuardyti ir bus keičiami, o šlaitų statumas – ohoho, tai net nebandom… Užkopiam tik ant priešpilio, atsisukam – rodos, užmigusio milžino šlaitais, apkaišytais žole, lėtai teka laikas – nevaldomas, bet švelnus, nusinešantis dienas ir paliekantis tik aidą to, kas buvo kadaise. Saulė glosto piliakalnį – tarytum prisimintų, kad čia kadaise degė šventa ugnis, čia plakė gyvos širdys.

Šeštasis šiandien – Nemeikščių piliakalnis. Ant jo, nė neįtardami, beveik užvažiuojam, mat per nušienautą pievą viliote vilioja šviežios vėžės. Didelę pailgą aikštelę, kurios šiaurinis kraštas apaugęs lapuočiais, lengvai glosto vėjas – lyg pasakotų istoriją, nešdamas šimtmečių tylą, kurioje girdi protėvių žingsnius.. Tolumos driekiasi į pietus lyg žalias jūros bangavimas…

Tauragnai – tai vieta, kur dangus nusileidžia arčiausiai žemės, o ežeras glūdi lyg tyro sapno veidrodis… Į kapinaites užbėgę pažiūrėti akmeninės koplyčios, kadaise tarnavusios tikraisiais maldos namais, sustojame pačioje miestelio širdyje. Gatvelės, apsuptos palinkusių obelų ir medinių sodybų, kvepia tikrumu ir paprastumu. Kiek nuošaliau – senosios Tauragnų bažnyčios atminimas. Akmenys, apaugę samanomis ir apgaubti senų medžių šešėlių, kviečia sustoti ir susimąstyti apie miestelio bendruomenės praradimus ir atmintį. Žemiau šlaite – Gesės vyšnių sodas, gyvuojanti dr. Eugenijos Šimkūnaitės dvasia. “Nerauk, neskink, neplėšyk, žmogau, esi tos pačios gamtos dalis”, - sakė miestelyje augusi paslaptingoji žolininkė… Niekaip, net ir pakalbinę vietinius, nerandam paslaptingų akmenų su dubenimis, matyt, labai labai paslaptingi 😊O geltonų plytų bažnyčia man negraži, lyg primintų nediduką profesinės mokyklos bendrabutį. Zakristijos durys praviros, matau besitvarkančią moteriškę, bet nesilabinu, - skubam.

Iš “Tauragno slėnio” poilsiavietės kas žingsnį žolėse tirpstančiu takeliu lyg dangaus laiptais kopiam aukštyn. Grožio nedaug, tačiau pamažu atsiverianti erdvė atneša dovaną – Tauragnų II piliakalnį. Šlaitu nugarmėtum tiesiai į ežero vandenis, priešingoje pusėje – lyg ir terasa. Pro medžių viršūnes atsiveria ežero apylinkės – lyg laikas pats pakviestų pasijusti amžinybės dalimi. Reda dar pasisupa istorijos sūpuoklėse sako, – vienas smagumėlis taip pabūti ant gyvo istorijos sargybinio…

Anapus ežero – Tauragnų piliakalnis. Solidūs ir smagūs kopti laiptai džiugina 😊 Kalva didelė, pailga aiškiai išsiskiria bent trys ryškios kuprelės. Matyt, praskleisti paslapčių šydo čionai dažnai susirenka neabejingi senovės dvasiai žmonės – aptinkam net du akmeninius aukurus. Rytai čia ateina su rūko skraiste nuo ežero, o vakarai nusileidžia lyg švelni ranka, paglostydama medžių viršūnes ir pailsusios žemės ramumą.

Taurapilio piliakalnis irgi stūkso ant pietinio Tauragno ežero kranto, visai netolies, bet navigacija priverčia rinktis geresnį ir tolesnį kelią. Nesiginčyjam, pakentėsim, juolab, bent trumpai vėl pasimėgausim asfaltu 😊 Ai, koks gražuolis! Metų naštos kiek palamdytais laiptais pakylam viršun - atsiveria pasaulis, kuris tarytum kviečia stabtelėti: ežero veidrodis mirga saulės spinduliuose it nušilfuotas deimantas, pakrančių miškai susilieja su dangumi, o tolumoje tyliai skamba istorijos aidai. Piliakalnis – tai lyg tylus laikrodininkas, kuris stebi laiką iš aukštai, bet neleidžia jam slinkti nepastebimai. Rodos, visu kūnu jaučiu istorijos svorį, bet kartu – ir amžiną gamtos grožį... Pirmąsyk šiandien viršūnėje sutinkam žmones – puiki proga įsiamžinti visiems kartu, mat niekaip neįprantam prie asmenukių lazdos, kuri, prisipažinsiu dažniau „rodo ožius“, nei teikia naudą. Nuo ežero darsyk atsisuku - tarsi stovėčiau ant slenksčio į seną pasaką, kur vėjas šnabžda praeities paslaptis...

Mažas, paslaptingas Kamšos piliakalnis, švelniai įsitaisęs pievų glėbyje ir apaugęs niūriu miškeliu - tylus ir paslaptingas gamtos karaliukas kiek toliau nuo Tauragnų. Papėdėje – bevardis piliakalnio žymuo, o šlaitas, kuriuo kopiame, tik kokių 4-5 metrų aukščio, nė pastangų nereik. Šviesa žaidžia slėpynių šešėliuose, nelabai sekasi ką nors įžiūrėti. Neužtrunkam, nors toldamas dar kartelį pažiūriu – trumpą mūsų buvimą liudija tik brydė žolėse.

Išlenda iki galo neparuošti kelionės namų darbai – sukam kreivą šleivą lankstą ieškoti Sėlės piliakalnio. Deja, - nesėkmė, elektriniai piemenys namų valdos pakraštyje ir neįžengiamas šabakštynas atrodo visai nemeiliai, nors piliakalnio kalvos kontūrus lyg ir įžiūrim. Paliekam, gal kada nors vėliau, dviese... Papildomus kilometrus ir sugaištą laiką kiek atperka tik Žiezdrių kaime pamatyti didžiuliai rieduliai – Laumės akmuo ir Žiezdrių akmuo, tarp jų, beje, rymo ir dar vienas, bevardis. Gerokai nustebina ir išlikęs neliestas sovietų okupacijos liudininkas – gūdžiais 1958-aisiais pakelėje pastatytas kryžius Dievui ir kaimo jaunimui...

Papirčių piliakalnis, lyg daugiaveidė dievybė, kartais dar vadinamas Dovydo kalnu, Kamša, Papiliakalniu, Barsuko kalnu ar tiesiog Piliakalniu. Geriausias orientyras – Papirčių koplytstulpis, prie jo ir sustojam. Toliau – bene šimtą metrų žolėse vos įžiūrimu keliuku. Štai ir piliakalnio žymuo, o už jo – didelė lyg kaimiškos duonos kepalas kalva, slepiama pušyno. Šlaitai, kiek matyt, lėkšti, kopti sausų samanų kilimu visai nesunku. Nuotraukai įsitaisom šviesos kupinoje proskynoje, įvaizdžiui sustiprinti Reda dar prigriebia masyvią lazdą – tikra miškų dvasia 😊

Pakeliui namo – Kuktiškės, gal nė neužsuktumėm, bet būtent čia kadais sielas ganė kardinolas Vincentas Sladkevičius, smalsu pažiūrėti. Šalia kažko jis stovėjo šalia, kai pasaulis atrodė tamsus, kažkieno sielą švelniai vedė šviesos link, kažkam buvo viltimi ir tiesos spinduliu... Paverstą ant šono H raidę primenanti bažnyčia šiemet pasitinka 125-ąjį rudenį. Pamato skiedinyje, ko gero, remontuojant miestrai primaišė stiklo šukių – ar dėl savotiško grožio, ar dėl menamo tvirtumo, kas žino... Šventoriaus kampe stovi medinė varpinė, o kitame - žymiausio Utenos apylinkių meistro, dievdirbio Antano Deveikio dar 1913 m. padarytas kryžius. Net prisiliečiu neiškentęs 😊 O kol aš žaviuosi miesteliu, Reda vėl pasirūpina ledais visai šeimai, ir mes laimingi lekiam tolyn, palikdami už nugarų dulkių rūką...

Vorėnų piliakalnis – jau Molėtų rajone. Iš tolo jis primena žalią piramidę be viršūnės, o nusileidus nuo kelio arčiau – natūralų gamtos sukurtą bastioną, prie kurio jautiesi menkutis, lyg pats dangus norėtų, kad žmogus jaustų pagarbą ir baimę. Piliakalnis stūkso tarsi neįveikiama tvirtovė - jo šlaitai tokie statūs, kad kiekvienas žingsnis viršun tampa tikru išbandymu, kabinamės kaip kuris išmanom. Bet kai pasieki viršūnę, širdį užlieja pasididžiavimas – atrodo, jog pats tampi šio šimtmečius menančio milžino dalimi... Pabūnam, atsikvepiam. Svaigu, lyg būčiau peržengęs ribą tarp žemiško ir dieviško, todėl leidžiuosi kiek lėkštesniu pietiniu šlaitu, o žolėse apačioje dar aptinku ir seną piliakalnio ženklą.

Viskas. 11 aplankytų piliakalnių, 362 nuvažiuoti kilometrai, tūkstančiai žingsnių... Kiekvienas užkopimas priminė, kokia stipri ir gyva yra mūsų žemės dvasia. O grįždami tyloje jautėmės lyg parsinešantys dalelę tų kalvų į savo širdis – kaip tylų priminimą ir paskatinimą, kad verta ieškoti, lipti ir stebėtis...

Jau 460 aplankytų Lietuvos piliakalnių...