Vilniaus slėpinių takais

Vilniaus dvasia yra tokia ypatinga, kad ją sunku sutalpinti į vieną sakinį – ji labiau jaučiama nei apibrėžiama. Ji pulsuoja iš senamiesčio akmenų, iš siaurų gatvelių, kurios lyg gyvos jungia praeitį su dabartimi. Čia viduramžių plytų sienos susilieja su griežtomis stiklo linijomis, o senųjų bažnyčių varpai persipina su jaunatvišku kavinukių šurmuliu. Vilnius niekada iki galo neatsiveria – jis visada palieka paslaptį, užuominą ir kvietimą sugrįžti… Kažkur čia miega mums nežinomi piliakalniai – lyg nebylūs sargai, saugantys senąją miesto atmintį, tarsi be žodžių pasakojantys apie tautas, kurios čia gyveno, meldėsi, kūrė, kovojo…

Lig valios išsimakalavę ryto gaiva alsuojančio Vilniaus gatvėmis, netikėtai lengvai randame vietą sustoti pačiame Olandų gatvės viduryje, prie senųjų žydų kapinių. Mūsų tikslas – siaura Krivių gatvelė anapus automobilių srauto, ji kaip tik gyvatėle glaudžiasi prie Vilniaus VI-ojo piliakalnio. Tiesa, šlaitas toooookio statumo, kad tikrai neužsikabarot, ieškom išeities, einam aplink. Pagaliau, - štai ir takeliūkštis viršun! Kopiam vorele, gerokai papūškuodami – tikrai nelengva. Didelę ir gilią rėvą tenka apeiti šonu, kitaip – niekaip. Viskas, mes - viršūnėje! Sąžalynuose plyti didelė aikštelė su kuprele, aplink neseniai kūrentą laužavietę pievėlė gerokai ištrypta, vos matomi takeliai siūlais leidžiasi skirtingomis kryptimis. Tikrai, - kitoks piliakalnio veidas, nei galime pamatyti vienu žvilgsniu – jame glūdi gilesnis pasaulis, kuris atsiveria tik tada, kai sustoji, įsiklausai ir įsijauti... O parašyti kažką daugiau ir negaliu – Kultūros paveldo informacijos nėra, istorinė medžiaga, jei ir žinoma, - istorikų stalčiuose, o visuomenei prieinamuose žemėlapiuose piliakalnis iki šiol pažymėtas kaip Vilniaus V-ojo piliakalnio (Stalo kalno) dalis... Leidžiamės šiauriniu šlaitu, kol  takelis tampa neįmanomo statumo, prireikia ne tik drąsos, bet ir sveikatos, ir ant šaligatvio tiesiog nušokam tik mudu su Emilija Marija, gi likusi šeimos dalis grįžta takeliu, kuriuo kopėm viršun.

O kol šeima suka lankstą, mudu užbėgam pažiūrėti Vilniaus žydų senųjų kapinių atminimo, jos čia pat, priešingoje nei piliakalnis Olandų gatvės pusėje. Net ir Krivių gatvė anksčiau vadinta Mirties keliu, mat būtent ja iš Senamiestyje šurmuliavusio žydų kvartalo buvo nešami mirusiųjų kūnai. Sovietmečiu kapinės buvo uždarytos ir išniekintos, o antkapius sovietų valdžia panaudojo Tauro kalno, Statybininkų rūmų ir net M. Mažvydo bibliotekos laiptams ar Centrinio pašto įėjimui statyti... Tik maža dalis čia palaidotų žydų buvo perlaidoti Sudervės žydų kapinėse. Liūdna istorija...

Vilniaus Dievo Apvaizdos bažnyčia Gerosios Vilties gatvėje yra viena iš tų tikėjimo šventovių, kurios istorija kupina permainų. Pastatyta 1913-aisiais, nuo 1927 metų bažnyčia priklausė vienuoliams saleziečiams, tačiau, prasidėjus sovietų okupacijai, jos likimas pasikeitė. 1948-aisiais bažnyčia buvo visiškai uždaryta ir perduota valstybiniam dramos teatrui. Ji virto kostiumų ir dekoracijų sandėliu... Tačiau po dešimtmečio su trupučiu vėl viskas apsivertė – nuo 1961-ųjų bažnyčia buvo grąžinta tikintiesiems, čia vėl pradėtos laikyti pamaldos, ir kiekvienas atėjęs gali jaustis išklausytas ir suprastas... Pataikom kaip tik prieš mišias – žmonės ateina po vieną, šeimomis, su vaikais ir anūkais... Žvelgiu į juos ir galvoju, kad tikėjimo galia slypi ne atsakyme į visus klausimus, o ramybėje, kurią jis suteikia širdžiai...

Beveik pačioje Vilniaus širdyje slepiasi dar vienas tylus piliakalnis, apsuptas medžių ir krūmų, - lyg paslėpta pasaka tarp nuolat gyvo miesto garsų. Nuo Vilkpėdės stotelės Savanorių prospekte tarsi į tankmę veda platūs betoniniai laiptai. Šimtus kartų esame čia pravažiavę, bet niekuomet nepastebėjom ir nepagalvojom, kol atidžiau nepalinkom prie žemėlapių... Kopiam 😊 Šiaip jau laiptai skirti Vilkpėdės ligoninės pacientams, tačiau pačiame jų viršuje į dešinę žolėse nuvinguriuoja vos matomas takeliūkštis, - tiesiai tiesiai ant Vilkpėdės piliakalnio viršūnės. Kažkada čia buvo vakariniai Vilniaus miesto vartai... Jei ne medžių tankmė, prieš akis atsivertų puiki Lazdynų panorama, po kojomis nusidriektų Savanorių prospektas, bet, deja, beveik aklina žalia siena akylai saugo šimtmečių senumo istoriją...

Eigulių gatve leidžiamės prie Neries, o miesto šurmulys lieka kažkur už nugarų. Ramybė... Virš vandens, tarsi ilgos juodos smilgos, kyšo žvejų meškerykočiai. Upės srovėje lėtai siūbuoja ančių šeimynėlė – jų judesiai tyliai įsilieja į vandens tėkmę, tarytum nedidelis gyvenimo ir gyvybės stebuklas. Senas metalinis Bukčių tiltas, jau seniai nebesulaukiantis praeivių, stovi virš vandens it sustingęs laiškas, niekada neišsiųstas, bet kupinas švelnios paslapties. Jo sijos apaugusios laiko rūdimis ir vijokliais, o vėjas per jas groja švelnią melodiją – tarytum užmirštą pasakojimą apie Vilnių ir vilniečius… Kažkokia surūdyjusi laiko styga...

Kitapus Neries, šalia “Litexpo” rūmų, – jau ketvirtį amžiaus merdėjanti žinomo krepšininko, o dabar verslininko Vytenio Urbos svajonė. Tiesa, jau kurį laiką ji priklauso Vilniaus savivaldybei, kuri niekaip neapsisprendžia, ką su tokiu palikimu daryti… Kadaise prabangiai turėjęs atrodyti rausvų plytų viduramžių amatų centras su restoranu nūnai primena užkerėtą pilį, kurioje turėtų viešpatauti tik vėjas ir miško šešėliai, bet išlaužytos grotos, praminti takai ir šiukšlės byloja čia esant ir nuolatinių, beje, tikrai nelabai tvarkingų gyventojų 😊 Laiko išdaužyti mūrai vis dar spindi ištaiga, o pamažu sėlinantis samanų prisilietimas jiems suteikia paslaptingos ramybės. Liūdna. Graži užmačia lėtai virsta pabaisa.

Atsisveikiname su Vilniumi. Išgyventos istorijos apgaubia pečius, o mūsų prisiminimuose lieka romantiški ir švelnūs prisilietimai prie amžino miesto širdies…

O nebyli statistika byloja, kad mūsų kelionių “taupyklėje” – jau 449 aplankyti Lietuvos piliakalniai 😊 Visur ir visada – su Brazių šeimos vėliava 😊

Dėkojame už Jūsų palaikymą, ir laukite kitų pasakojimų 😉