Kai
savaitgalis prasideda su žemėlapiu ir smalsumu, jis visuomet žada nuotykius 😊 Kelionė nuo namų iki Gudžiūnų Kėdainių
rajono pakraštyje tetrunka gerą valandą, nė nepavargstam. Abipus kelio jau
lankėm visas mums įdomesnes vietas, stabčioti nėra kada, o jei ką ir esame
praleidę, neprapuls, liks ateičiai 😉
Prisipažinsiu,
- ir į Gudžiūnus užsukam tik reikalo prispirti, į degalinę, bet visai čia pat –
laisvės kovotojų kapai, būtinai noriu aplankyti. Gudžiūnų kapinėse iš
Dotnuvėlės pakrantės perlaidoti Juozo Račio, Povilo Paliūno, Antano Štaro,
Broniaus Burnio, Leono Gilio ir nežinomo partizano palaikai. Dar penki partizanai yra žuvę kitur arba jų
žuvimo vieta nežinoma, todėl akmenyje likę tik iškaltos jų pavardės… Atskirame
kape atgulė iš Tuskulėnų kapinių perlaidotas paskutinis sovietų mirties bausme
nubaustas partizanas, Kęstučio apygardos
laisvės kovų dalyvis, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius Pranciškus
Prūsaitis-Lapė. Šis žmogus atliko neįkainojamą žygį ateičiai - išsaugojo 3
bidonus su apygardos štabo dokumentais, nuolat keisdamas jų slaptavietę, metai
iš metų užkasdamas vis kitoje vietoje. Pokario partizanų žygdarbis – tai
laisvės vardan paaukotos gyvybės…
Pamojavę
į Kėdainius skubančiam traukiniui, už minutės sustojam prie Terespolio dvaro.
Išlipam, dairomės, ir staiga lyg kardu romią kaimo tylą perkerta iš avietyno
besklindąs aiškus moteriškas balsas. Pasirodo, ponia Viktorija – viena iš trijų
likusių dvaro gyventojų, tikra kovotoja už tiesą ir teisybę 😊 Nenutrūkstama greitakalbe lieja apmaudą
dėl griūvančių sienų, išbėdavoja apie kovas su turto besigviešiančiais dvaro
pirkėjais ir neįgaliu kultūros paveldu, rodo pūvančius perdangas ir pasigiria
pačių atnaujintu šuliniu. Stovim lyg užklydę nuodėmklausiai, gaudom datas,
faktus, pavardes 😊 Nesibaigiantys Viktorijos rūpesčiai be taškų ir kablelių
it serijomis šaudo į dvaro sienas, liejasi tarp medžių ir aidu tolsta
takeliais… Išsikalbėję, beveik kartu giliai atsidūstam, atsisveikinam ir
paskutinius kadrus padarom jau iš automobilio. O Chrapovickių dvaro būta tikrai
turtingo ir gražaus, išlikę statiniai, akmenų trakas ir didingas šimtametis
parkas byloja buvusią didybę.
Keliolika
posūkio ralio stiliumi, ir mes jau vaikštom po Pociūnėlių bažnyčios šventorių.
Beje, kažkoks šmaikštuolis, o gal beraštis googl’o žemėlapiuose kaimą pavadino
“Potsuneli”, tai ir abu pavadinimai ir puikuojasi šalia vienas kito. Kai
vaikščiojom anąsyk, jau seniai dviejų šimtmečių slenkstį perkopusi senolė
bažnyčia dar švietė ryškiai geltonom sienom, kurios nūnai – baidančiai rudos.
Senose šventoriaus kapinaitėse lenkiškos pavardės maišosi su lietuviškom, o
didingi metaliniai kryžiai gožia pamirštus kapus…
Baimainių
piliakalnio ieškom antrą kartą. Anuomet, aną vidurvasarį, nesiryžom, nes eiti
per kukurūzų lauką – lyg brautis pro žalios sienos labirintą. Lapų kraštai
plėšo orą ir odą, stiebai linguoja, bet nepraleidžia. Nežinojom tikslios
vietos, tai Reda dar kiek bergždžiai pabraidžiojo pakraščiais, o aš sugebėjau
skausmingai nugriūti. Šįsyk mes “pasikaustę” ir pasiryžę – einame vorele tiksliai
žinodami, kur, net ir gilus melioracijos griovys – menkas iššūkis. Stulpus,
žyminčius piliakalnį, pamatom iš tolo. Vakarinėje pusėje – nuslinkęs kelių
metrų aukščio pylimas, už kurio – plati aikštelė, pamažu plaunama Liaudės
upelio. Buvusius gynybinius pylimus ir griovius gožia medžiai ir krūmynai. Tiek
nedaug čia istorijos grožio…
Vos
grybštelim vieškelio dulkių. Kiek atokiau tyliai stovi medinė Pempių sentikių
cerkvė – lyg kukli širdis, daugybę metų sergstinti savo bendruomenės maldas.
Saulėje nublukę lentos kvepia laiku ir
ramybe, o mažytis kryžius virš stogo, rodos, laimina praeivius kelionėn. Kaimo
pirkios, deja, rymo tuščiomis sielomis. Visi išėjo.
Krekenava.
Bažnyčia tarsi šviesos ir ramybės rūmai pakyla virš miestelio, jos blyškiai
geltonos plytos spindi it saulės nubučiuotos, net prisimerkiam. Didinga žmonių
tikėjimo karalienė, kurios bokštai, it aukštyn maldai ištiestos rankos, jungia
žemę su dangumi. Rodos, tai daugiau nei akmuo ar plytos – tai sustingusi malda,
nenusakomas amžinybės dvelksmas... Bažnyčia lyg aidu atsiliepia į Maironio
regėtą Tėvynės viziją – didingą, tylią ir amžiną, kur tikėjimas susilieja su
gimtosios žemės grožiu. Širdis užlieja pagarbi nuostaba. Ir abu gal net kiek baltai
pavydim jaunavedžiams, kurie po kelių akimirkų stos prie altoriaus… 😊
Čia
pat – Krekenavos apžvalgos bokštas, net 125 laipteliai į dangų. Užkopti į patį
viršų pasiryžta tik Reda ir Elžbieta, žinau, - kiekviena akimirka aukštai virš
žemės leidžia patirti tylų džiaugsmą, kai žvilgsnis siekia tolimiausius
horizonto užkampius. Mes, žemės paukščiai, pasimėgaujam pramogomis apačioje –
kaulenio labirintu, ąžuolo terapija, pojūčių taku ir medžio muzika. Visai
neskubinam savęs ir lepinamės akimirkos skoniu – tiesiog taip gera būti…
Atokiau
nuo miestelio – Slabados malūno užtvanka, paėjėti reikia pro tikrą varnalėšų
karalystę - lapai tokie dideli, kad primena dramblio ausis. Didžiuliai lauko
rieduliai apžaboja srovės gaivalą, vanduo net šniokščia, putodamas pykčiu.
Galinga jėga. O malūno – nė plytos, nė lentos, laikas išnešiojo, išdalino
vėjams, nepalikdamas jokio šapelio.
Krekenavos kapinėse žvilgsnį patraukia laiko
smūgių neatlaikiusi dvarininkų Bytautų koplyčia. Jei prabiltų suskilusios
sienos, prilaikomos metalinių juostų, gal papasakotų dvarininkų šeimos
istorijas… Deja, laikas pakabino savo spyną…
Miestelio
centre, ramiame “Aibės” užutėkyje – lyg kelionės “time out”, susiruošiam trumpą
kavos, bandelių ir ledų fiestą, o Reda dar spėja įamžinti antram gyvenimui
prisikėlusią ir sporto klubu virtusią sinagogą. Skubam – saulė jau krypsta link
horizonto.
Rodų
koplyčia-mauzoliejus stovi lyg laiko sargybinė, jos seni akmenys slepia dar XIX
a. vidurio paslaptis. Saulės spinduliai skverbiasi pro aukščiau sienose
esančius skliautuotus langus, tačiau mūsų žvilgsniams kiek atsiveria tik rūsys
po koplyčia, prietemoje dar įžiūriu kažkokį šventą paveikslą. Kadais
išniekintos koplyčios atmintį saugo ąžuolinis koplytstulpis. Tyla čia ne tik
tyla, ji – lyg nematoma šnabždesių upė, kur kiekviena šakelė, kiekvienas akmuo
pasakoja istoriją. Pagalvoju, kad visa Lietuva tebėra kupina paslapčių –
tereikia netingėti jų ieškoti… O dvaro gyvenamasis namas, jei neapsirikom
ieškodami, - visai nugyventas, nuliūdusiom sienom, kurios prašyte prašosi
likimo malonės. Tylėdami išvažiuojam.
Dar
gurkšnis kavos, ir bemat suku į Upytę, jos apylinkių žemė nūnai vadinama
Panevėžio apskrities pirmtake. Medinė Šv. Karolio Boromėjaus (tokio šventojo nė nebuvau
girdėjęs) bažnyčia stovi nuo neatmenamų 1878-ųjų. Šventoriuje – net dvi
koplyčios, solidesnė mūrinė – dvarininkų Tauginų šeimos mauzoliejus, o medinė,
matyt, nė neturėjo tikslios paskirties. Aplink rymo apsamanoję antkapiai,
kuriuose įamžintos vien lenkiškos vietos ponų pavardės - Totwenowie,
Szwojnicki, Semelewicz, Domaszewicz, Straszewiczowa, Witort, kitų jau ir
neperskaitom… Prie šventoriaus tvoros vargo prislėgtas pakrypo prieškariu
statytas, o vėliau sovietų nuverstas ir užkastas Nepriklausomybės 10-mečio
paminklas. Naujasis, kaip ir priklauso, - miestelio centre.
Kitapus plento į
Panevėžį – Upytės piliakalnis. Istorikai sako, kad XIII–XVI a. ant kalvos
viršūnės stovėjo pilis, buvusi Upytės žemės centru. XVII–XVIII a. papilyje savo
dvarą turėjo lenkų bajoras Vladislovas Sicinskis (Čičinskas), kuris pagarsėjo
išardęs Lietuvos-Lenkijos Seimą ir taip nulėmęs demokratijos žlugimą, todėl
piliakalnis kartais dar vadinamas Čičinsko
kalnu. Bajorą, anot legendos, nutrenkė žaibas, o dvaras prasmego papilyje…
Gražu viršūnėje - lyg stovėtum prie menamo protėvių žemės lopšio, kuriame
susilieja gamtos ir istorijos šešėliai…
Navigacijos paklaidinti,
vietoje Papušių piliakalnio visai netyčia aptinkam Nevėžninkų dvaro koplyčios
griuvėsius, tiesą sakant, kitur ir dvarai mažesni, o šioje, rašo istorikai,
tilpdavo iki 300 tikinčiųjų. Vien sienų storis – virš metro, ką besakyti… Tik
va – nei maldos aido, nei stogo, nei langų, laikas ir gamta pamažu pasiima savo
dalį, nieko neišsaugosim. Gaila.
O Papušių piliakalnis –
tokia neišvaizdi, vos poros metrų aukščio riestą bandelę primenanti kalvelė
pušynėlyje už Panevėžio valymo įrengimų. Net ir normalaus kelio iki jo nėra –
toks žemės siūlas krūmuose, jei ne džipas, tektų eiti vorele. Bet prasimušam 😊
Emocijoms jėgų beveik ir
nelikę. Daugiau nei trys šimtai
nuvažiuotų kilometrų, tūkstančiai nueitų žingsnių, daugybė istorijų ir begalė
pamatytų vietų, bet nuovargis aptirpsta, kai širdis dar kartą pasimeta
laikmečio vingiuose…
Akimis
seku pilką kelio juostą ir galvoju, kad kiekviena tokia kelionė – ne tik apie
pamatytas vietas, bet ir apie mus pačius. “Tėvynė – tai amžino rūpesčio pieva”, - kalbėjo
Žmogus ir Poetas. Ir tikrai, - kaip svarbu, kad visiem mums rūpėtų…
2025-08-30
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą