Ant langų dar rusena nakties vėsa, o rytas skleidžiasi tyliai, tartum nenorėdamas jos išbaidyti. Juk kartais visai nereikia sukarti daug kilometrų, kad jaustumeis išvykęs į mažą nuotykį. Lai ši diena bus apie grožį – gamtos, miesto, nežinotų istorijų ir to neapčiuopiamo ryšio, kuris jungia du žmones, keliaujančius kartu…
Už
lango mainosi kalvos, gojeliai, rūko glėbyje paskendę kaimų kiemai. Palikę
buitį, kalbamės apie viską ir nieką – apie tai, kur sustosime, apie
prisiminimus iš ankstesnių kelionių, apie svajones, kurios laukia ateityje…
Prienai.
Pirmasis
mūsų sustojimas ir nuotykio pradžia – sekmadieninis turgus, niekuomet
nepraleidžiam progos pasikuisti sendaikčiuose. Šįkart užtrunkam trumpai, bet
išeinam ne tuščiomis – akylas žvilgsnis pastebi nematytą “Johnnie Walker”
viskio taurę. Ši bus jau 232-oji Redos kolekcijoje 😉
Visai
miestelio gale, asfalto juostai tarsi kylant į dangų, stūkso Mačiūnų
piliakalnis, kurį vietiniai vadina Nuotakų kalnu. Kopėm ant jo ne sykį, betgi
vienas smagumas pasilypėt tvirtais mediniais laiptais iki pat viršūnės. Legenda
byloja, jog kadais per šį kalną buvo vežama jaunamartė, kurią norėta prievarta
ištekinti už nemylimo. Kai tik vežimaitis atidardėjo iki kalno viršūnės, lyg iš giedro dangaus
sudundėjo perkūnas, plykstelėjo perkūnas, o nusigandę arkliai apvertė vežimą.
Jaunamartė akimirksniu dingo be žinios, tačiau apylinkių žmonės dar ilgai matydavę
šmėsčiojant jos šmėklą ant kalno. Nežinia, kiek tiesos šiame pasakojime, tačiau
Nuotakos kalno pavadinimas piliakalniui taip ir paliko.
Stovėti šalia Prienų Justino Marcinkevičiaus bibliotekos sienos, ant kurios ant kurios nutapyta poeto freska - tarsi sustoti prieš didelį nublukusį veidrodį, kuriame atsispindi ne tik poeto bruožai, bet ir mūsų pačių mintys. Jo žvilgsnyje – ne priekaištas, o švelnus priminimas: branginti žodį, žmones, atmintį.
Takelis pro senąsias žydų kapines primena laužytą burnoje sustingusį sakinį, kurio niekas nebeužbaigs. Nėra kapų – tik vienišas juodas paminklas saugo nutrauktų gyvenimų, ištirpusių dainų, neišsaugotų pasakojimų puslapius. Paremtas akmeninės tvoros trupinių, laikas stovi tarytum išgąsdintas…
Čia pat - Justino Marcinkevičiaus skveras, ir atrodo, kad pats oras alsuoja eilėmis. Medžių viršūnės linguoja taip, lyg kartotų nebylią poeto mintį, sustingusią tarp debesų ir žmogaus širdies. Gali įsivaizduoti ŽMOGŲ IR POETĄ – įsiklausiusį į upės balsą, į vaikų juoką, į viską, kas paprasta, bet amžinai tikra. Skveras čia nėra vien žalioji erdvė – jis tarsi gyvas laiškas, paliktas miestui.
O už lauko akmenų tvoros - senosios Prienų kapinės. Kryžiai, kryželiai, paminklai, kai kurie jau be vardų – tačiau ne be istorijos. Jie tylūs, bet ištikimi sargai, lyg laikantys atmintį už rankos. Vaikščiodamas takais, pajunti, kad čia slypi ne tik liūdesys, bet ir pagarba – gyvenimo trapumui, jo praeinamumui, bet kartu ir jo grožiui. Tai vieta, kurioje akimirkai supranti, kad žmogus iš tikrųjų neišeina – jis tik pereina į kitą tylos formą…
Už kelių gatvių – Prienų “Žiburio” kalnelis, dabartinės „Žiburio” gimnazijos pradžių pradžia. Tai vieta, kurioje gimė ir gyvena miesto tradicija: čia kasmet susirenka mokiniai, kad pratęstų šviesos kelią. Šlaite išlikusiais buvusios gimnazijos laiptais vis dar kyla mokinių žingsniai, o kalnas saugo šviesą, kurią sykiu su žodžiu paliko praeitis. Rodos, čia - lyg nedidelė miesto širdis, kurioje nuolat plaka pažadas mokytis, augti ir neužmiršti savo šaknų.
Iki Prienų Kristaus apsireiškimo bažnyčios einame pėsčiomis. Senolė bažnyčia, iškilusi virš miesto stogų, – lyg tyli Nemuno palydovė, laiko ir maldų audiniu persisunkusi šventovė, savo istoriją skaičiuojanti nuo 1750-ųjų. Jos bokštai, matomi iš tolo, primena ne tik tikėjimo jėgą, bet ir žmonių ištikimybę – kiek daug pavargusių sielų, kiek daug širdžių čia atėjo ieškoti ramybės. Sako, ši bažnyčia yra vienas seniausių ir gražiausių medinės architektūros sakralinių pastatų Vilkaviškio vyskupijoje. Viduje – seno medžio šiluma, vitražų šviesa, skamba maldos žodžiai. Šventoriuje glaudžiasi koplyčia – kukli, bet oriai sauganti tylą. Ji primena mažą šviesos namelį, kuriame žmogus gali sustoti vienas prieš vieną su savo mintimis. Didžioji bažnyčia sukviečia bendruomenę, o koplyčia tarytum kalba švelniai ir asmeniškai – kaip artimas pašnekovas, kuriam išdrįstum patikėti slapčiausią troškimą.
Prienai stebina tuo, kad net centre nesunku rasti jaukų kampelį su medžiais, gėlynais ir suoleliais. Miestelis kvėpuoja gamta. Meniniai akcentai, primenantys krašto istoriją ir garsius žmones, suteikia erdvei charakterio ir tampa savotiškais orientyrais. Kaip būtų smagu kažkam pasakyti: “Vakare susitinkam prie pieštukų medžio…”.
XVII a. viduryje šalia G. V. Butlerio rūmų Prienuose buvo įkurtas parkas dabartinį savo pavadinimą gavo nuo Revuonos upelio vardo, kuris šioje vietoje įteka į Nemuną. Parke gausu skulptūrų iš medžio, pasivaikščiojimo takų ir muzikos instrumentų. O ant Nemuno kranto – Prienų dvaro malūno, veikusio iki ano amžiaus vidurio, palikimas. Dar prisimenu čia šurmuliavusį viešbutį su restoranu, ech, tie pašėlę studijų metai… 😉 Su gailesčiu žvelgiam į užkaltas langų istorijas, laukiančias, kol kažkas nupūs užmaršties dulkes… Ir Zitos Kelmickaitės suolelis – tokioj liūdnoj ir vienišoj tyloj…
Lėtai nusileidžiam į krantinę ir sustojam, tarsi pajutę, kad dabar nereikia nė žingsnio daugiau. Upė atsiveria didinga ir rami, o jos platus vingis atrodo kaip rudeninis gamtos laiškas, pradėtas rašyti prieš tūkstantmečius. Krantinėje, lyg amžini budėtojai, sėdi žvejai – tylūs upės paslapties klausovai, besidalijantys akimirkomis su tekančia srove. Tolumoje mirga vandens pieva, šviesoje pavirstanti sidabriniu kilimu. Visa ši erdvė dvelkia ramybe, kurią norisi ne tik pamatyti, bet ir pajusti.
Čia
pat prie tilto – užrašas “Teka Teka”, na, sutikit, - gražesnio pavadinimo
krantine su Nemunu besidalinančiam gastrobarui nė nesugalvosi 😊 Trumpai pasvarstę, prisėdam kavos.
Barmenas, kažkuo primenantis bičiulį Povilą iš Biržų (tiesa, jaunesnis kokiais
40 metų 😉), atsiranda tarsi iš niekur, ir po
visai neprailgusio laukimo jau mėgaujamės kava ir desertais. Visą užsakymą
gauname išsyk, ir mažyčiai kavos gurkšneliai tampa lėta akimirka, kurią tiesiog
mėgaujamės stebėdami, kaip upė neša laiką, o miestas – ramybę. Rodos, net kava
garuoja it lengvas upės rūkas, o tiramisu ir kremiški sūrio pyrago kąsneliai nejučia
virsta romantišku priedainiu prie šios ramios dienos melodijos… Brolių Greimų
atminimą įamžinantis tiltas per Nemuną tarsi balta styga nutįsta virš plataus
vandens, jungdamas krantus ir žvilgsnius. Tyliai skamba žvejų kantrybės
melodija – lyg upė kalbėtųsi su žmonėmis... Nemuno tėkmė priglunda prie mūsų stalelio, rodos, pasidalindama
savo lėtu, begaliniu džiaugsmu, kad ši diena niekada neišnyktų… Žiūrėti į
mylimą moterį, kai garuoja kava Nemuno krantinėje, – tai tarsi matyti pačią upę
jos akyse: lėtą, gilų ir nesibaigiantį gyvenimo tekėjimą. Kartais gražiausia
kelionės dalis yra ne žemėlapio taškai, o žmogus, su kuriuo juos sujungi…
Tokia štai kelionės pabaiga su “Teka Teka” kava ir desertais - lyg švelnus pokalbis su upės laiku. Akimirka sustoja ir atrodo, kad pati diena pasilenkia paragauti šio trapaus geidžiamo saldumo…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą