zSavaitgaliai
mūsų šeimai – ne tingūs, o kupini atradimų. Vietoje lengvo miesto šurmulio ar
pilkos kankinančios buities, kaip žinia, dažnokai renkamės kalvas ir kalnus,
kur kadaise stovėjo pilys. Kol dukros buvo mažesnės, dažnokai klausdavo, ar dar
kur likę kokių paslėptų lobių, o šiandieną su šypsena primenam, kad patys
tikriausi lobiai – tai pati Lietuva, jos istorijos ir mūsų drauge praleistas
laikas…
Aikštelėje
prie Nemenčinės šv. arkangelo Mykolo bažnyčios – sausakimša, vos įvairuoju.
Sekmadienio mišių metas, tad, vos pravėręs sunkias duris, suvokiu, kad nieko
per tikinčiųjų galvas nepamatysiu, tiek jų daug… Maldos ir giesmės per
garsiakalbius sklinda lenkiškai. Bažnyčios sienoje – 1919-1921 metais kovose už
Lenkiją kritusių pavardės. Mūsų proseneliai kovojo už mus… Toks, deja, čia
Lietuvos veidas… Šventoriuje - didikų Parčevskių giminės koplyčia, kurioje
atgulę šiam Vilniaus krašto kampeliui nusipelniusios giminės palikuonys, tarp
jų - ir Nemenčinės bažnyčios fundatorius Aleksandras Parčevskis. Atminčiai dar
įamžinu senąjį Nemenčinės tiltą, ir vėl kelioms minutėms pasileidžiam pilka
asfalto juosta.
 |
| Nemenčinės šv. arkangelo Mykolo bažnyčia |
Tuoj
už Nemenčinės, Piliakalnio kaimo gale, stūkso Nemenčinės piliakalnis.
Netaisyklingos, panašios į kreivą trapeciją formos kalva – be jokių laiptelių,
nors būsima jų vieta jau pažymėta kuoliukais 😊 Po naktinio lietaus kopti visai
nelengva, kiekvienas žingsnis į viršų, rodos, primena jausmą, jog eini ne tik
taku, bet ir laiku – į ten, kur prieš septynis šimtmečius degė laužai, kur
skambėjo dainos, kur budėjo mūsų protėviai… Kažkur netolies žolynuose alma
Nemenčia…
 |
| Nemenčinės piliakalnis |
Dvi
dešimtys kilometrų visai neprailgsta, ir netrukus automobilio priekiu jau
braukiam Danilavos piliakalnį juosiančio keliuko žolę. Aukšta, sulig juosmeniu,
pjauna it buku peiliu.
Šiaurinis
šlaitas, kuriuo kopiam, tarsi tyčia nuklotas išvartomis, šabakštynai
gąsdinančiai tankūs, prisipažinsiu, - jokio malonumo… Radę šviesesnę vietelę,
fotografuojamės atminčiai, o Reda dar pašniukštinėja aikštelėje. Jos nė
nematau, tik girdžiu artėjant ir balsiai pasakojant, sako, - didelė, kelių
dešimčių metrų ilgio į visas puses, per išvartas ir krūmus nelabai ir matyt,
kas kur. Kuprotas Danilavos piliakalnio kalnas - lyg užmigęs milžinas, tylus ir
kupinas neįmintų paslapčių… Deja, pakelėje - jokio ženklo ar nuorodos į
istoriją.
 |
| Danilavos piliakalnis |
 |
| Danilavos piliakalnis |
 |
| Danilavos piliakalnis |
 |
| Danilavos piliakalnis |
 |
| Danilavos piliakalnis |
Stabtelim
Sužionyse. Reda pasilleidžia į miestelį, aš skubu į šventojo Felikso Valua
vardu tituluojamą ir, nepatikėsite, - dar neatmenamais 1795 metais iškilusią
bažnyčią. Tuoj pamaldos, viduje spėju padaryti vieną kadrą ir, perlipęs
priklaupusių tikinčiųjų kojas, išskubu lauk. O Reda bergždžiai ieško Lietuvos,
deja, ir čia – tik menki jos trupiniai… Kaimo gale, bene už paskutinio namo,
rymo Sužionių piliakalnis, jį žymintį stulpą pamatom gerokai iš tolo, net
nudžiungam 😊 Deja, nematyt nei tako, nei takelio į viršūnę. Kopiam
vorele vakariniu šlaitu nuo miško keliuko, rinkdamiesi vietas, kur šviesiau.
Didelė kalva stačiais šlaitais apaugusi liepom ir ąžuolais, pavėsyje riešutus
brandina lazdynai. Apačioj įžvelgiu upelio siūlą, rytinėj pusėj, atrodo, - terasos
likučiai ar koks nuslinkęs priešpilis. Jei prabiltų, šioji žemė papasakotų
senas, ilgesingas istorijas, o nūnai žmones čia primena tik kadais pastatytas
ir pamirštas mirti medinis suolas…
 |
| Sužionių šv. Felikso Valua bažnyčia |
 |
| Sužionių šv. Felikso Valua bažnyčia |
 |
| Sužionių šv. Felikso Valua bažnyčia |
 |
| Sužionys |
 |
| Sužionių piliakalnis |
 |
| Sužionių piliakalnis |
 |
| Sužionių piliakalnis |
Kas
iš arti nematėt Sosnovskio barščių plantacijų, nuvažiuokit prie Gaukeliškių
piliakalnio, jis kartais dar vadinamas Pilata arba visai švelniai –
Pilaškučiais 😊 Kotai – bene rankos storio, žmogų praaugę, lyg
medžiai. Apsirengiam storiau, ir vorele brūzgynais žygiuojam kalvos pakraščiu,
kol vos matomas takelis visai pranyksta žolėse. Ropščiamės viršun, bet
šviesesnės vietos nematyt. Pasitenkinam lazdyno atvėsiu ir erdve, nuotraukai –
kaip tik. Piliakalnio, matyt, būta didelio, šlaitas status, bene 10 metrų
aukščio. Reda dar pabando laimę paklaidžioti aikštelėje, kurios nė galų
nematyt, bet veltui – tankūs krūmynai negailestingai gožia visą menamą grožį ir
didybę. Lyg piliakalnio suvenyrus prasinešam ant rankovių nukritusius
gražuolius kirminėlius, kai kas net klykia iš “malonumo” 😉
 |
| Gaukeliškių piliakalnis |
 |
| Gaukeliškių piliakalnis |
 |
| Gaukeliškių piliakalnis |
Apie
Dubingius prirašyta ir papasakota tiek, kad bijau būti nušvilptas savo
skaitytojų. Gal net galėčiau parašyti atskirą pasakojimą. Ir vis gi pabandysiu…
Miestelio
aikštėje, prie tako į bažnyčią, vargiai randu vietą įsprausti automobilį. Su
ledais rankose jau ruošiamės pasivaikščioti, kai Redos žvilgsnis tiesiog
“pakimba” prie iškabos ant pastato sienos – “Daiktų su istorija visovė”,
suprask, - mūsų taip mėgstamas antikvariatas 😊 Kad čia – neįprasta vieta, suvokiam jau
nuo durų, stiliaus trapumas ir elegancija tiesiog užburia… Viduje apsigaubiam
malonia prietema ir tiesiog išsižiojam – kaip gražu! Dar daugiau nuostabos ir
susižavėjimo pliūpsnį dovanoja šilta pažintis su viso šio grožio savininke –
ponia Virginija... Prisistatom, įsikalbam ir susėdam netikėtai pasiūlytam kavos
puodeliui čia pat, ant antikvarinių baldų. Klausom Virginijos istorijos,
gyvenimo patikrintų ir išgrynintų tiesų, pasakojam apie save... Žodžiai
liejasi, klaidžioja tarp daiktų, grįžta lengvu, vos girdimu aidu ir lengvai
ištirpsta erdvėje. Kavos gėrimas iš mažyčių lyg antpirščiai porceliano puodelių
nejučia virsta prasmės kupinu ritualu, kuriame sustoja laikas... Priglaudžiu
puodelį prie delnų – trapus, lyg laikytum akimirką, kuri gali sudužti... Kai
gurkšteliu, skonis užlieja lėtai, kaip šnabždesys, burnoje susilieja skonis,
istorijos ir emocijos... Kažkur širdies kertelėje suvokiu, kad kelios minutės
prie mažyčio puodelio virsta ne kasdienybe, o jausmu. Jausmu, kuris pasilieka
širdyje, net tada, kai puodelis jau tuščias… Kava - jau ne gėrimas, o tarsi
kokia anksčiau nepatirta būsena: ji priverčia klausytis tyloje, matyti detales,
pajusti šalia esančius žmones… Susitikimui atminti ponia Virginija padovanoja
mums knygą apie Dubingius, žinau, - skaitysiu, prisiminsiu ir šias akimirkas,
ir kavos skonį… “Kaip aš padarysiu stebuklą, jei Jūs patys juo netikite”, -
atmintin įsirėžia Virginijos pacituoti Kristaus žodžiai… “Trys trimitai” – taip
vadinasi ši jaukumu alsuojanti senų daiktų salelė pačiame Dubingių miestelio
centre.
 |
| Dubingiai |
Gimsta
nutrūktgalviška mintis – nulėkti į Giedraičius, o Dubingių piliakalnį palikti
pabaigai, kad būtų tarsi jubiliejiniu mūsų kolekcijoje – 444-uoju. Skubam,
juolab, Giedraičių šv. Baltramiejaus bažnyčioje šiandien vyksta tituliniai
parapijos atlaidai. Deja, per vėlu - pasitenkinam saldainiais iš besibaigiančio
kermošiaus, šviesa jau užvertos bažnyčios languose ir keliomis atminčiai įamžintomis
akimirkomis miestelio centre. O Piliakiemių piliakalnis – nesunkiai pasiekiama
didžiulė kalva kitame Klemento ežero krante, tuoj už miestelio. Tik sustoti
nėra kur, o kopiam lengvai, vienu įkvėpimu. Vėjas kedena dukrų plaukus,
juokiuosi širdyje – taip gera…
 |
| Giedraičių šv. Baltramiejaus bažnyčia |
 |
| Giedraičių šv. Baltramiejaus bažnyčios varpinė |
 |
| Piliakiemių piliakalnis |
Grįžtam
į Dubingius. Parduotuvėje paliekam ilgą kermošiaus saldainį poniai Virginijai,
visai neskubėdami apeinam miestelio centrą, pasigrožim šv. Jurgio bažnyčia,
kurios formose susilieja katališkos tradicijos ir šiuolaikiškas lakoniškumas.
Visai tylu, lyg stovėtume prie tylios šviesos skrynios, kurioje telpa praeitis,
dabartis ir viltis… Dideli langai įleidžia šviesą į kiekvieną bažnyčios
kamputį. Šviesa, rodos, tampa pačia svarbiausia forma ir puošmena.
 |
| Dubingiai |
 |
| Dubingių turgus |
 |
| Dubingių šv. Jurgio bažnyčia |
 |
| Senoji varpinė |
Dubingių
tiltas laikomas pirmuoju mediniu tiltu per ežerą Lietuvoje, pastatytu dar
tolimais 1934-aisiais Antano Smetonos iniciatyva, mat metais anksčiau, Lietuvos
prezidentas, atvykęs į Dubingius, negalėjo per ežerą persikelti į miestelį.
Prieš akis virš Asvejos ežero vandenų iškyla Dubingių piliavietė, tarsi
altorius, pastatytas tautos atminčiai. Čia kadais plakė Lietuvos istorijos
širdis, čia pleveno Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavos, čia skambėjo Radvilų žodžiai, kurių galybės
aidas skriejo toliau nei valstybės ribos. Ir nors laikas suardė pilies sienas,
neištrynė to, kas brangiausia – dvasios, lyg kalnas kvėpuotų rimties ir orumo
alsavimu. Čia iš akmenų ir žolės kyla nebyli malda, kad šlovė nėra pamiršta,
kad praeitis, kaip šviesa, neužgęso… Rodos, visi, atėję čia, tampame
liudininkais to, jog istorija yra gyva jėga, įrašyta į mūsų žemę, į vandenį, į
dangų. Ir čia, Dubingiuose, šioje iškilmingoje tylos šventovėje, pajunti, kad
Lietuva mums yra daugiau nei dabartis – ji yra mūsų visų amžinybė… Nulipam
žemyn, skaičiuodami laiptelius, kiekvienas sau, lyg bandydami suvokti, kur ką
tik stovėjome… Atsisuku. Pilies kalnas atrodo išblukusi šimtametė drobulė,
primenanti, kad laikas bėga, bet žemė ir atmintis išlieka…
 |
| Dubingių tiltas ir piliavietė |
Viskas.
Mūsų
kelionių taupyklėje – jau 444 aplankyti Lietuvos piliakalniai. Kiekvienas – lyg
maža saldi pergalė prieš save, prieš laiką, prieš abejingumą. Ir tikrai - "vardan tos..."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą