Sekmadienio ekspedicija

Šeimos sekmadienio kelionė ieškoti dar neaplankytų piliakalnių virto net septynias valandas trukusiu nuotykiu…

Rytas. Greitkelis į Vilnių tuščias ir tiesus, lyg viliotų giliau spustelėti pedalą, bet mes visuomet  (na, beveik… 😉 ) važiuojam drausmingai. Saulė dar neišdžiovino naktinio lietaus pėdų, kai kur - ir visai nemenki balų veidai.

Keną pasiekiam bene per valandą, nuovargio – nė nejust, galinės sėdynės ekipažą kartais net pabaru už per garsų juoką 😊 Akyla akimi pilką mažutės bažnyčios bokštelį pamatom dar gerokai iš tolo, nors anas ne ką praaugęs medžių viršūnes.  Tuoj rytinės pamaldos, bažnyčią aklinai užpildė tikėjimo žodžio pasiilgę žmonės. Dėkoja Dievui, giedodami lenkiškai, tarp laukiančių šventoriuje irgi negirdėt lietuviškos šnekos… Tokia čia Lietuva.

Kenos Švč. Aušros Vartų Dievo Motinos bažnyčia

Iki Lavoriškių – vos kelios minutės kelio. “Mazda” tyliai dūzgia, už lango mainosi rugių laukai, ražienos, miškų juostos ir senos pakelės sodybos. Prie Lavoriškių šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriaus vartų lietuviškai pakalbinu skubančią moterį, klausiu piliakalnio. Sunkiai sekasi… 😊 Matyt, ir nežino, kur tas piliakalnis, ir nelabai moka mūsų kalbą… Praveriam masyvias bažnyčios duris. Gražu viduje. Visišką tylą trikdo tik ties altoriumi besikuičiantis zakristijonas. Va, su juo kiek pasišneku, bet jau lenkiškai -truputį papasakoja, mosteli ranka link piliakalnio. Kalbas mokėti reikia, kartais praverčia 😉

Lavoriškių šv. Jono Krikštytojo bažnyčia

Lavoriškių piliakalnis – lyg iš dviejų dalių, abiejuose Vilnios krantuose. Nes tik pastovim ant tiltuko, o užkopiam į žemesnę, arčiau bažnyčios esančią beveik sunaikinto piliakalnio dalį. Tiek čia tos istorijos – tik iškasto žvyro paliktos žaizdos… Bet nuvažiuokit kada bent pasidžiaugt raudonai geltona bažnyčia, tikrai graži, man kažkodėl priminė mano šaknis – Nemunaitį.   

Su Uosininkų III piliakalniu – tikras vargas, tik žemėlapyje viskas gražu. Paklaidžioję miške ir palikę automobilį, pusvalandį klampojam tik svajonėse keliuką primenančia tikra Šreko pelke, paskui braunamės mišku, kol pro šakas prasibrovusiuose saulės spinduliuose tolumoj pamatau kalvą. Tokia didelė - žvilgsniu nė neaprėpt, bene pusšimčio metrų ilgio ir pusė tiek pločio. Nuorodų ar kokios istorijos nesitikėkit, visos gyvenimo dramos čia vyko prieš du tūkstančius metų… Grįždamas tyliai keiksnoju pelkę, Emilija Marija skaičiuoja grybus ir vos nepalieka pelkei guminio bato, o Reda rūpinasi visais – ko palaukti, kam ranką paduoti, kurį labiau pavargusį paguosti… Išsikapstom ir sukam Vilniaus link.

Uosininkų III piliakalnis 

Pusiaukelėj – Mickūnai, kaime stojam dusyk, mat visi norim ledų, o tolumoj geltonuoja bažnyčios varpinė, negalim praleist 😊 Kitąmet antrą šimtmetį švęsianti bažnytėlė kažkiek primena mažą Vilniaus Katedros modelį, tokia švelniai geltonai nuotaikinga, o viduje – šviesi lyg nuotaka 😊 Giliai šonuose paslėpti altoriai, saulės šviesa, slystanti baltomis grindimis, nuo Žolinių likusios ir žavesio dar nepraradusios mažytės puokštės, lyg rimties atsvaras – tamsūs šventųjų ir Kristaus kančios kelio paveikslai…

Mickūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

Ieškoti Kučkuriškių piliakalnio, švelniai sakant, visai nesiseka… Navigacija meluoja, klaidina, pati painiojasi ir net nerausta 😊 Klausinėjam, - menkai naudos… Apsiraminimui pasivaikštom, pasimėgaujam Rokantiškių tvenkinio užtvanka ir jau prieš du šimtus metų veikusio Kučkuriškių popieriaus fabriko vaizdais, geriausiais laikais jame pagamindavo iki 10000 tonų popieriaus. Šiandien – ramybė, kurios reikia ir mums 😊 Sukam didelį ratą, ir, kiek paklaidžioję, atsiduriam jau kitame Kučkuriškių piliakalnio šlaite. Kelias baigiasi, lieka užkopti nepamatuojamo statumo šlaitu, bet mes juk užsispyrę 😉 Kalva, dar vadinama Barsukynės kalnu, baisiai didelė, nei galo, nei krašto, lyg kažkokie pylimai ar terasos, iš visų pusių – takai takeliai, nes čia juk Vilnius, čia gyvena kas penktas Lietuvos gyventojas ir gal – kas antras žygeivis… 😊

Kučkuriškių piliakalnis

Vargų vargas ta sostinė, sušlampa nugara, pavargsta rankos, ir pagaliau, bene po pusvalandžio blaškymosi gatvėmis, stojam aikštelėje prie rytinio Staviškių piliakalnio šlaito. Aukštyn veda patogūs laiptai, dar nuo apačios matosi 1928 m. pastatyta Jėzaus skulptūra. Medinis suoliukas, mediniai klauptai, dešimtys žvakių ir užrašas lenkiškai… Istorijos nėra… Kiek tolėliau ant vienišo suoliuko moteris mėgaujasi knyga, iš tiesų, - čia puiki vieta pabėgti nuo miesto…

Viskas, kelionės tikslai pasiekti. Mūsų “kelionių taupyklėje” – jau 438 aplankyti Lietuvos piliakalniai, kartu žadam keliauti bent iki 500-ojo. O tuomet vėl žvelgsim tolyn į kelią… 😉

Šiandieną kiekvienas piliakalnis pasirodė tarsi paslėpta pasaka – jų reikėjo ieškoti, klausinėti vietinių, kopti į stačius šlaitus ar brautis per krūmynus. Mažos, bet tikros pergalės. Dukros klegėjo, kuri pirma užkops į viršūnę, o mes sekėm iš paskos, nors kojos ne visada klausė ir sunkiai kilo į viršų. Pavargom. Kiekvienas piliakalnis turėjo savo tylą, ir nejučia kelionė virto ne vien ieškojimu, bet ir bendru atradimu. Gal šitos minutės, kai kartu ieškom, randam ir džiaugiamės, liks gražiausiais prisiminimais. Rašydamas širdyje jaučiu lengvumą, rodos, tokia kelionė – ne tik piliakalnių ieškojimas, bet ir dar vienas būdas stipriau pajusti ir suprasti vienas kitą.

Ačiū, Šeima.