Pavakarę
Šventojoje oras kvepia jūra. Kuo dar? Šiek tiek - druska, šiek tiek –
žuvėdromis ar kirais, visai visai šiek tiek – niekaip neprasidedančia vasara...
Saulė horizonto link leidžiasi lėtai, tarsi norėdama užsibūti truputį ilgiau ir
dar paspalvinti dangų švelniai rožine, ir auksine spalvomis. Lengvos bangelės,
viena po kitos, ramiai užslenka ant smėlio ir vėl atsitraukia, palikdamos
sidabrinį blizgesį. Taip be paliovos ir žaidžia… Kiekvienas žingsnis smėliu
toks minkštas, lyg pati Šventoji tiestų kilimą po mūsų kojomis. Vėjas, nešdamas
vandens ir pušų kvapą, švelniai liečia veidus, tarytum norėdamas klausti, ar
esame pakankamai čia, šioje akimirkoje, o ne kažkur rūpesčiuose ar darbuose...
Miestelio
maldos namai pavadinti itin gražiai - Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės, bažnyčia. Baltas trikampis
pastatas iškyla link dangaus tarsi šviesus kelrodis Šventosios širdyje.
Nuo laiko kiek papilkėjęs tinkas, apgaubtas pušų šnabždėjimo, atrodo tauriai
iškilmingu. Tvyro ramybė, kažkodėl ir mes kalbamės pusbalsiu. Tik kitoje pusėje
pro praviras duris sklinda vargonų garsai ir švelnus moters balsas. Mišios.
Šviesa pro nedidelius langus viršuje išsilieja ant neįprasto akiai altoriaus
paveikslo, nuslysta juodu akmeniu žemyn ir pradingsta tarp suolų. Minutėlę
pabūnam.
Pakilti
į bažnyčios bokštą man yra kažkas tokio “vau”! Turėdamas savyje
nenugalėtą aukščio baimę, tarsi
palieku kasdienybę už nugaros. Metaliniai, po kojomis kiaurai persišviečiantys
laiptai su kiekvienu žingsniu tolina nuo manes tokią savą ir įprastą žemę,
šiurkčios netinkuotos sienos atrodo šaltos ir senos, tarytum saugo visų metų
prisiminimus. Kiekviename aukšte - mažytės langų angos, pro jas matosi vis kita
miestelio ir jūros dalis, lyg keliautum per gyvą atvirukų seriją… Ir pagaliau
kiek virpančiom kojom žengiu į apžvalgos aikštelę. O, dangau! Prieš akis atsivėria reginys, nuo kurio trumpam
sustoja kvėpavimas. Žemiau, tarsi iš lėto alsuodamas, guli Šventosios miestelis
— raudoni ir geltoni stogai, vingiuojančios gyvos gatvelės ir už jų — beribė, pilkai
mėlyna jūra. Vėjas viršuje gerokai stipresnis, braukia per kepurės snapelį ir nejučia
kelia tą saldžią jaudulio bangą, kai žinai, kad matai daugiau, nei paprastai
leidžiama, kai suvoki, kad nuėjai daugiau, nei manei galįs… Bažnyčios varpai,
kabantys vos už kelių žingsnių virš galvos, tyliai laukia savo valandos, o aš,
rodos, jaučiu, kad stoviu pačiame Šventosios širdies centre — vietoje, kur
susitinka dangus, jūra ir žmogus…
Pajūrio
gatvelėse, link senosios prieplaukos, - beveik tylu, tik kartais prasilenkiam
su pavieniais žmonėmis, kurie, kaip ir mes, mėgaujasi vakaro ramybe. Oras toks
minkštas, buvimas toks lengvas, kad kartais net atrodo, lyg eitume per šiltą vakaro
rūką. Krantinėje pasimėgaujame fotografijų paroda - naujomis technologijomis
pažadintais senosios Šventosios gyvenimo vaizdais. Žvejų buitis, prieplaukos,
karo laivai, kopomis žaidžiantys vėjai - viskas atrodo taip tolima…
Prieplaukoje
stovinčios kavinukės kvapas ir garsai pasiekia mus dar prieš įeinant.
Traškančiu balsu meilę lietuvaitei žada Danielius Dolskis. “Močiučių Express”,
kaip jos pačios prisistato, - “vietelė
tiems, kurie skuba, bet nori tikro skonio ir šilumos”. Mes visiškai
neskubam, bet kas gi atsisakys “tikro skonio ir šilumos”, juolab, - pas
močiutes 😊 Tik va bėda – vakarėja, ir desertų
pasirinkimas kritiškai artėja link nulio… Taigi, - du puodeliai juodos it derva kavos ir didelė, kaip
pas močiutę kaime, cinamoninė bandelė, gal net tokia didelė, kokia būtų pas dvi
močiutes iškart, tai mes paprašom padalint ją į 4 nemenkus gabalėlius, užteks
visiems 😊 Dukros išrenka vietą lauko terasoje po
stogu. Stalai nukloti ryškiomis aguonų “ceratomis”, taip kaime vadindavom
plastikines staltieses. Patogu – brūkšt drėgnu skudurėliu, ir vėl švaru, nei
plaut, nei stalu rūpintis. Kavos puodelis rankose - maloniai šiltas, o pirmas
gurkšnelis primena, koks skanus gali būti paprastas, bet gerai išvirtas gėrimas,
lyg pati Šventoji būtų pagardinusi kavą savo jaukumu… Sėdime mėgaudamiesi
akimirka, beveik tylėdami, bet ta tyla visai netuščia — joje telpa visas vakaro
grožis, mūsų mintys, ramybė ir vos vos juntama buvimo kartu laimė. Žvelgiu į
senas fotografijas ant sienų, pilnus kompoto stiklainius, seną ratelį kampe ir
jaučiu, kaip gera tiesiog būti. Čia ir dabar. Visi šypsomės, lyg žinodami, kad
šį vakarą prisiminsime ilgai. Kiek daug kartais duoda puodelis kavos ir
paprasta bandelė… Laikrodžiai nutyla... Bet tik iki tos akimirkos, kai Reda
nugirsta, jog virtuvėje dar likę medaus torto :D Žaibu užsisakom tokį pat
didelį gabalą dieviškai saldaus malonumo… 😉 Antikvarinėje indaujoje įgusiu
žvilgsniu pamatau porceliano kiaušinį. Bandau “derinti reikalą”, prisistatau, rodau
mūsų kolekcijos nuotraukas, telefonu pasikalbu net su direktoriumi, -
bergždžiai… Niekas nežino, kieno tas gražuolis, ir nenori atiduodi svetimo. O
mes svetimo ir negeidžiam, tebūnie, lai džiugina tas pūstašonis visų akis… Medaus
torto net nespėju nufotografuoti atminčiai, kava baigiasi, bet jausmas, kurį ji
paliko, - toks pat šiltas kaip ir pirmas jos gurkšnis. Ko gero, čia dar sugrįšim,
nes tokie vakarai — ne tik matomi akimi, bet ir gyvenami širdimi. O jūra moka
dovanoti būtent tokius.
“Močiučių Express” – Šventoji, Prieplaukos 22. Du puodeliai kavos, cinamoninė bandelė ir paslaptingai atsiradęs gabalas medaus torto – 17,20EUR + arbatpinigiai.
Visas
laikas šiandien mūsų… 😉
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą