Karšta vasaros popietė Ramygaloje atrodė lyg sustojusi akimirka. Saulė skaisčiai glostė raudoną Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios bokštą, jo septynių dešimčių metrų aukščio smailė tyliai virpėjo nuo vakaro kaitros. Miestelis ilsėjosi – aikštė buvo beveik tuščia, tik kartais praslinkdavo užsimiršęs vėjo gūsis, sujudindamas liepų lapus. Bažnyčia stūksojo oriai ir tyliai, kaip visada – nuo pat 1914-ųjų, kai ją pašventino vyskupas Pranciškus Karevičius.
Rodos, dangų remiantis bokštas jau daugiau kaip šimtmetį stebi, kaip keičiasi miestelis ir žmonės, bet viduje – vis dar ta pati ramybė. Įžengę į bažnyčios vidų, iš karštos šviesos perėjome į tylą ir vėsą. Buvome tik dviese. Vitražų šviesa žaidė ant suolų, spalvotais lopais margindama šviesią erdvę. Skliautai iškilo aukštai virš mūsų galvų, o nuo altoriaus tarsi sklido neregima šiluma – lyg daugybės metų maldos būtų čia likusios nebyliai gyventi. Net laikas lėtesnis, lyg kviestų neskubėti ir susimąstyti. Kiekvienas klauptas, kiekviena žvakė, kiekvienas drožinys tarsi saugo prisiminimus – ir tų, kurie čia atėjo pasidžiaugti, ir tų, kurie atėjo išsiverkti, pasiguosti ar tiesiog atrasti ramybę… Mes tyliai pabuvom. Žodžių nereikėjo. Visa, ką norėjome pasakyti, išsitarė per tylą. Per šviesą, per orą, per amžiną tų sienų buvimą… Visa, ką jautėme, tilpo tame šviesos ir tylos pripildytame šventume. Gaubė neapsakomas jaukumas – tarsi pati bažnyčia kvėpavo kartu, tyliai priimdama kiekvieną sielą, kuri užeina ieškodama…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą