Istorijos tyloje

Už 4 kilometrų nuo Varkalių, vieškelio pašonėj tyliai snaudžia Dūdiškės. Kaimo pakraščiu teka upeliūkščiai Vertimas ir Suotakis, bet jų nei matyt, nei girdėt. Kažkur už kalvelių burzgia traktorius…

Būtent šiose apylinkėse prieš 160 metų įsikūrė viena seniausių sentikių bendruomenių pietų Lietuvoje. Pradžioje buvo fedosėjų šakos, vėliau (turbūt nuo XIX a. antros pusės) – pomorų. Kada pastatyta pirmoji cerkvė, tiksliai nėra žinoma, bet vietiniai gyventojai pasakoja, kad ji stovėjusi dar caro laikais. XX amžiaus viduryje į pamaldas susirinkdavo apie puse tūkstančio tikinčiųjų. Antrojo pasaulinio pradžioje cerkvė visiškai sudegė, po karo susitelkusi bendruomenė pasistatė naujus mūrinius maldos namus. Visai kitapus kelio – sentikių kapinaitės… Laikas ir čia padarė savo – bendruomenė gerokai apmažėjo, maldos namai pamažu nyko. Išlikę prieš pusantro dešimtmečio darytos nuotraukos, kuriose matyti krūmokšniuose beskęstanti cerkvė kiauru bokštu ir palaikiais langais. Dabar viskas kitaip. Kudrešovų giminės dėka 2013 metais restauruotoje, gyvenimui  atgaivintoje žavioje Dūdiškių kaimo cerkvėje vėl, nors ir nedažnai, tikintieji gali išgirsti Dievo žodį. Vėl skamba du naujai pakabinti varpai…

Pirmąją mūrinę Kruonio cerkvę su giminės laidojimo rūsiu dar iki 1626 m. pastatė LDK pulkininkas, Trakų pakamaris Bohdanas Oginskis. 1629 m. R. Oginskienės lėšomis Kruonyje buvo įkurtas ir stačiatikių vienuolynas. Istorijos viesulai nepagailėjo išbandymų, bet bene paskutinis lemiamas kirtis buvo 1919 m. pavasarį, kai buvusią Kruonio cerkvę perėmė vietos katalikai. Iki dabar čia - Kruonio Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčia. O 1926-1927 m., padedant valstybei, vakariniame miestelio pakraštyje, Slavų ir Oginskių gatvių kampe buvo pastatyta medinė stačiatikių Kruonio Dievo Motinos Globėjos cerkvė (Покровская церковь). Beveik keturis dešimtmečius (1924-1961) tikėjimo tiesas stačiatikiams skelbė tėvas Aleksejus Grabovskis, skambėjo  varpas su užrašu senąja slavų kalba – “cей колокол отлит для церкви города Круоны“. Cerkvėje ir šiomis dienomis per didžiąsias stačiatikių šventes laikomos mišios. Langus beveik aklinai dengia užuolaidų audinys ir stori grotų virbai. Teko būti viduje – tvarkinga, kuklu, jokios prabangos. Prisimenu esant atskiras sales vyrams ir moterims, storas bažnytines knygas ir kiek nemaloniai saldų žvakių vaško kvapą. 

Kiek užtrunkam, ieškodami jokiuose žemėlapiuose nepažymėtų Kruonio stačiatikių kapinių, tenka klausti, paklaidžioti ir vėl klausti… Pagaliau 😊 Vaikštau tarp kapų, skaitau užrašus, žiūriu į išblukusias nuotraukas antkapiuose. Kiek randu, seniausias akmeninis kryžius pažymėtas 1885 metais…

Strėvininkų Dievo Motinos Dangun ėmimo sentikių cerkvė gyvena gerai, na, bent jau tikrai patogiau nei Kruonio ar Dūdiškių 😊 Cerkvės gatvele nusileidę iki vartelių, net kiek pridengiam akis nuo saulėje auksu spindinčių kupolų geltonio. Cerkvės restauracijos darbai jau baigti, kiek atokiau įrengta pavėsinė, visai paežerėj kyla ir nekuklus namelis. Matyt, Tėvas Pavelas, perėmęs dvasinius ir kitokius cerkvės reikalus iš senelio Zotiko Aleksejevo, tvarkosi gerai. O jos istorija prasidėjo tolimais 1895-aisiais, kai kaime cerkvę pastatė sentikiai, atsikėlę iš Dūdiškių. Mūro Strėvininkų cerkvėje istorinių ikonų, paveikslų ar kitokių relikvijų nelikę, mat cerkvė ne kartą degė ir kentėjo nuo Dievo piršto nebijančių ilgapirščių. Tėvas Pavelas anuomet minėjo, kad svarbius ir šventus apeigų reikmenis visuomet atsiveža iš Vilniaus. Tikėjimo tiesa buvo ir liks reikalinga…

Stovim po žydinčia šimtamete liepa, tylėdami mėgaujamės bičių kalbėjimu, gausu jų čia. Ranka braukiu per išbrinkusius ir sklidinus saule liepžiedžius. Kvepia, stipriai stipriai.

O vakar lyjo…

Pati gražiausia pasaulyje - lietuviška vasara.