Senas senutėlis Sekionių kaimas, pasislėpęs pušynuose Nemuno kilpoje, savo gyvavimo metus skaičiuoja nuo XVI amžiaus. Kas žino, gal ir dar senesnis, mat Sekionių ąžuolas, augantis kaimo kapinaitėse, ko gero, jau atšventęs ir 700-ąjį savo gimtadienį. Tyliai sudejuoja retai praveriami kapinių varteliai. Ąžuolas, kurio kamienas - daugiau nei 7 metrų apimties, savo šakomis lyg saugo kadais čia atgulusius. Tarsi gyvas tiltas tarp praeities ir dabarties… Vos kelios prižiūrimos kapavietės… Senus kryžius be gailesčio kremta laikas, net akmuo ir metalas – bejėgiai… Krapštau samanų apnašas, bandau perskaityti – “Če silsisi kunas Miko Kuklavičio…” Prie kiek jaunesnio ąžuolo kamieno prikaltas Nukryžiuotasis, matyt, nuo nuvirtusio kryžiaus… Dar kartą neskubėdami apeinam ąžuolą, lyg atsisveikindami, bet labai tikiu – iki kito karto…
Kiek
liūdna…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą