Sugrįžimas

Punia. Būtent nuo čia prieš šešis su puse metų, šlapią 2017-ųjų pavasarį, visa šeima pradėjome kelią per Lietuvos piliakalnius... Kiek daug vandens nutekėjo...

Šį kartą – vienas. Visai tuščiame miestelio centre vėl sustoju prie šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios vartų. Pasitinka kažkaip nykiai ir liūdnai, gal kad toks šlapias ruduo... Juoduoja varpų nišos, apsilupusiom sienom viršun lėtai šliaužia žalsvas drėgnas pelėsis, atrodo – lyg kokia liga ar neganda... Reiktų Dievo rankos, dažų ir teptukų... Dabartinė mūrinė bažnyčia – trečioji miestelio bažnyčia, šįkart durimis atsukta į miestelį, jau nebe į dvarą, kaip kadaise. Tik gaila, kad durys, beveik kaip visur ir visuomet, - užrakintos, mat Punios bažnyčia garsi ir išskirtinė savo apeinamu altorium, kurį puošia šalies ir miestelio globėjų skulptūros (šv. Kazimieras – Lietuvos globėjas, o šv. Stanislovas vaizduojamas Punios herbe). Sako, viduje kabo ir Didžiojo kunigaikščio Vytauto, mėgdavusio žiemoti Punios pilyje ir čia pastačiusio pirmąją bažnyčią, portretas. Deja, ne šį kartą...

Naujai suklotu bruko taku lėtai einu link piliakalnio, vėjyje virš galvų šlama nežinia kam skirtas didelis plakatas „Sveiki atvykę“. Tako akmenys nepatogūs, nelygūs, kai kur net ir išklibę, eiti nesmagu, ir , ko gero, ne man vienam, mat pievos pakraštys jau gerokai numintas. Kiek atokiau kairėje – senosios bažnyčios vietoje pastatyta Šv. Jurgio bokšto formos mūrinė koplytėlė, skirta 1831 m. sukilimo dalyvių atminimui. „Pajuodusi nuo laiko raukšlių ir liūdna“, - pagalvoju.

Nemuno ir Punelės santakoje stūkso Punios piliakalnis, kartais dar vadinamas Margio kalnu. Gal ne pats didžiausias, bet tikrai - vienas žymiausių Lietuvoje, mat ilgą laiką gyvavo legenda, kad būten čia, apgultuose Pilėnuose, mirtinoj kovoj su kryžiuočiais ir tragiškai žuvo kunigaikštis Margiris ir visi pilies gynėjai. Piliakalnio šlaite pasitinka akmuo su iškaltomis Maironio eilėmis:

 „Tai kapas Margio milžinų!

Nors amžių šešeta sukako,

Kaip jie - tik sauja pelenų!..

Tačiau daugiau už gyvus sako.”

Šiandien užkopiu lengvai, anksčiau gi tekdavo slydinėti purvu ir kabintis už šakelių, kad nenugarmėti stačiu šlaitu. Gražu čia. Punios šilas visomis savo spalvomis – lyg ant lėkštutės, tingus Nemunas savo vandens veidrodžiu lyg kviečia stabtelėti ilgėliau ir pabūti… Kažkur tyloje anapus – Rumbonių piliakalnis, bet jo nei matyt, nei girdėt, tik žinau. Ramybė. Nė žmogaus, nė paukščio, nė krebždesio… Kažkur seniai skaičiau, kad dar prieškario Lietuvoj buvo sumanymas pastatyti tiltą nuo piliakanio į Punios šilą, o visų apylinkių žemes pavadinti Tautos parku. Deja, deja…

Minutei dar užsuku prie Punios mokyklos. Sunku patikėti, bet istorikai sako, kad pirmoji Punios mokykla buvo įsteigta dar 1513-aisiais, kai Kaišiadoryse, matyt, telkšojo tik neįžengiamos pelkės… Daugybę kartų viskas keitėsi, vaikų juoko vis mažiau, mokykla jau prijungta prie Butrimonių gimnazijos, o istoriją mena tik senas senutėlis ąžuolas prie tako…

Išvažiuoju. Į Nemuno glėbio apkabintos Punios grakščiai sukasi pirmosios snaigės.

 

 

Visai, kaip Kaišiadoryse

Stoviu Kaišiadorių geležinkelio stoties perone. Norėčiau sakyt – dvelkia istorija, bet ne – tik šlapiu vėju, lyg ruduo kvėpuotų tiesiai į veidą…

Prieš 152 metus, 1871 m. spalio 24 d., iš Vilniaus pro tų metų pavasarį pastatytą Jatkonių geležinkelio stotį į didžiausią tuo metu carinės Rusijos Liepojos uostą pravažiavo pirmasis traukinys. Kaimas tapo tikru geležinkelio mazgu, o dabar sakome dar gražiau – kelių ir idėjų sankryža 😊 Dar tų pačių metų žiemos pradžioje valdžia stotį pervadino Kaišiadorių geležinkelio stotimi, mat nuolat buvo painiojami Jatkonių ir Prūsijos pasienyje esančių Eitkūnų pavadinimai. Kaišiadorys nubudo augti 😊

Maždaug 1890 m. iš Ukrainos į Kaišiadoris atvyko Nikolajus Bodisko su žmona Jelizaveta ir čia atidarė stoties bufetą. Matyt, maitino tikrai skaniai, mat jų bufete pusryčius visada užsakydavo būsimasis Rusijos ministras pirmininkas Piotras Stolypinas, kai traukiniu važiuodavo iš Kauno į savo Kalnaberžės dvarą prie Kėdainių. Kaišiadoryse reikėdavo reikėdavo persėsti į Liepojos traukinį, kuris atvykdavo gerokai vėliau, ir kelionė iš Kauno į Kėdainius trukdavo net 9 valandas.

P. Stolypino dukters M. P. Bok „Prisiminimai apie mano tėvą P. A. Stolypiną“ (ištrauka):

“Mes, būdami vaikais, tuos Kaišiadoris labai mylėjome. Iš anksto stoties bufete raštiškai būdavo užsakomi pusryčiai, ir viskas, ką ten patiekdavo, mums, vaikams, atrodė neįtikėtinai skanu. Praėjus daugeliui metų, kai kur nors koks nors patiekalas mums labai patikdavo, sakydavome: „Visai, kaip Kaišiadoryse“. Tai buvo didžiausias pagyrimas. Bufete mus pasitikdavo jo savininkas, Bodisko, į kurį aš žvelgdavau su nuostaba, pagarba ir pavydu, kaip į kokį Garuną Al Rašidą pagal turtus ir galią. Jis prieiavo prie prekystalio, paimdavo keletą dėžučių saldainių ir, nieko neužmokėjęs, išdalindavo jas mums. Juk visa tai buvo jo! Argi tai ne laimė?“

Nikolajus Budisko tedirbo Kaišiadoryse tik septynerius metus, susirgęs mirė ir amžinojo poilsio atgulė Kaišiadorių kapinėse. Kapą, kiek užtrukęs, radau pagal istoriko R. Gustaičio nuotrauką. Masyviame akmenyje buvusi ikona ar kryželis seniai išplėšti, samanos ant akmens gausios ir storos. Bet kažkas užsuka, kažkas atsimena…

O geležinkelio stotis su aikšte, kurioje dabar parduotuvė, tarpukariu tapo tikrų tikriausiu Kaišiadorių centru, aplink kurį sukosi augančio miestelio gyvenimas. Tarpukariu stotyje veikė restoranas, kuriame buvo rengiami įvairūs pobūviai, švenčiami Naujieji Metai, 1930-aisiais Kaišiadorių visuomenės atstovai joje surengė simbolinį seniai mirusio Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jogailos “tautišką teismą”, dar kartą nuteisę jį mirties bausme. Na, bet reikia prisiminti, kokie tuomet buvo santykiai su Lenkija… 😊

Kai stovėsit ant pėsčiųjų tilto per geležinkelį, įsižiūrėkit į horizontą už vandens bokšto, šis beje, yra laikomas seniausiu pastatu mieste (nuo 1883). Sako, jį projektavo architektas Emanuelis Frykas, prisimenat, rašiau apie jį pasakojimuose apie Kauno laiptus? Ten, toli prie bėgių, migloje raudonuoja buvę garvežių depo mūrai, kuriuose tarpukaryje Kaišiadorių gimnazijos iniciatyva buvo įkurta sporto salė. Nustebsit - joje 1938-aisiais treniravosi Lietuvos rinktinė, 1937-ųjų ir 1939-ųjų Europos krepšinio čempionė. Sakau, gal prieš kokį rimtą turnyrą gerą patirtį reiktų pakartoti? 😉

Tai štai. Užsukit, būtinai būtinai užsukit į Kaišiadoris, nedidelį jaukų miestą tarp keturių istorinių Lietuvos sostinių, aš papasakojau tik apie geležinkelio stotį, ir tikrai net ne viską...

Kaišiadorys - 2024-ųjų Lietuvos kultūros sostinė, mano miestas, kupinas šaunių žmonių, įvykių ir istorijų…

Susitikę – apsikabinkime. Šilumos juk nebūna per daug 😉

 

Vanago šešėlis

Kuo ryškesnė saulė, tuo tamsesni šešėliai, todėl ir pokario partizanų didvyrišką pasiaukojimą neišvengiamai lydėjo baisios išdavystės, melas ir kančios…

Iš susirgusio Lietuvos vyriausiojo partizanų vado Jono Žemaičio perėmęs vadovavimą partizaniniam pasipriešinimo judėjimui, turėdamas padirbtus dokumentus, nuo 1952-jų pabaigos A. Ramanauskas-Vanagas su žmona Birute ir dukterimi Aukse slapstėsi pas patikimus žmones. Tuo metu parašė atsiminimus „Partizanų gretose“. Ramanauskų šeimos paieškai ir suėmimui sovietinis KGB skyrė ypač daug dėmesio, nuolatinė operatyvinė paieškų grupė buvo sudaryta iš geriausių KGB darbuotojų, kuriems vadovavo Rainių budelis Petras Raslanas. Adolfą ir Birutę Ramanauskus išdavė KGB agentas Antanas Urbonas, slapyvardžiu „Žinomas", išvakarėse pranešęs, kad pas jį į Kauną dviračiais atvyko Ramanauskas su žmona, nori pas jį nakvoti, įsigyti deficitinių pramoninių prekių ir rytą dviračiais išvykti Alytaus link.

1956-ųjų spalio 12-osios rytą Kampo ir Kalniečių gatvių sankryžoje, po dvylikos partizaninėje kovoje praleistų metų, buvo suimti Lietuvos partizanų vadas generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir jo žmona, partizanė Birutė Ramanauskienė… Sulaikant iš Vanago buvo paimti 2 užsieniniai pistoletai, 22 šoviniai, LLKS Tarybos Prezidiumo ir  Ginkluotų Pajėgų Štabo štampai, padirbti pasai.

Tokia buvo pabaigos pradžia…

1957 m. rugsėjį sovietinės Lietuvos Aukščiausiasis Teismas  nepakeliamų tardymų žiauriai suluošintam A. Ramanauskui-Vanagui skyrė mirties bausmę sušaudant, nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 d. Vanago likime, kaip ir visoje partizaninėje pokario kovoje, susipynė žmogaus didvyriškumas ir tragedija… Tris metus ir tris dienas Kovojančios Lietuvos Prezidentas buvo aukščiausiu gyvu likusiu Lietuvos valstybės pareigūnu ir kovojusios Lietuvos valstybės vadovu.

O 2012-ųjų metų rudenį suėmimo vietoje prie Kampo ir Kalniečių gatvių sankryžos buvo atidengtas ir pašventintas skulptoriaus Stasio Žirgulio sukurtas paminklinis akmuo. Grubiai tąšyti tako akmenys lyg likimai sugulė žemėn…

 

Karas neturi spalvų

"Karių kapai yra didieji taikos mokytojai"

(Albert Schweitzer, Nobelio taikos premijos laureatas)

Seni, išblukę paminklai ir antkapiai kiekvieną užklydusį bent trumpam sugrąžina į praeitį, priverčia stabtelėti ir pagalvoti… Visiškai vienas stoviu Kaune, prie Aukštųjų Šančių karių kapinių tvoros. Nuo šalto metalo delnu nubraukiu ryto rasą ir neskubėdamas žengiu vidun…

Šios už miesto ribų dar XIX amžiaus pabaigoje įsteigtos kapinės buvo skirtos Rusijos carinės armijos Kauno tvirtovės kareiviams laidoti, bet per I-ąjį pasaulinį karą buvo visiškai nuniokotos ir išdraskytos. Tarpukario Lietuvos Vyriausybė kapines prisiminė 1923-siais, kai Nepriklausomybės atgavimo kovose žuvusių ar nuo ligų mirusių karių laidojimui skirtas sklypas senosiose Kauno miesto kapinėse jau buvo visiškai užpildytas. Karių kapai buvo ženklinami pagal 1927 metų projektą sukurtais kryžiais. Kapinės plėtėsi – iki 1929 m. buvo sutvarkytas pirmas Lietuvos karių palaidojimų sklypas, o iki 1940 m. – dar du sklypai. Rodos, šimtai tvakingomis eilėmis pečius surėmusių kryžių saugo atmintį…

Visai prie gatvės - Vyčio kryžius ir penkios pilko akmens stelos, kuriose iškaltos sovietų bei nacių režimų nužudytų Lietuvos karininkų pavardės. Mūsų proseneliai ir seneliai, ir kiekviena pavardė – mūsų tautos tragedija. Ir nėra tarp jų didesnės ar mažesnės… Paminklas iš tiesų turėjo stovėti Vilniuje, bet ten jam vietos taip ir neatsirado, bet gal čia ir geriau…

Tikrai ne visi žino ir prisimena vienintelį lietuvį-kosmonautą Rimantą Stankevičių, kuris nuo 1982-ųjų net kelis kartus rengėsi kosminiam skrydžiui į orbitinę stotį „Mir“, bet žuvo žemėje, nesuvaldęs lėktuvo. Knygoje „Lemties kilpa“ Edmundas Ganusauskas pasakojo, kad Rimanto mama, gėlininkė, sykį prisiminė: „Jis sakydavo – mamyt, koks aš laimingas, kad esu lietuviukas. Taip ir tardavo – lietuviukas.“

O už R. Stankevičiaus kapo, didingų šakotų ąžuolų paunksnėje, amžinojo poilsio atgulė lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno palaikai, bet ne iš karto po žūties, o tik 1964-ųjų rugpjūčio 12-ąją, kai gerokai apirusius karstus surado užmūrytus VDU medicinos fakulteto sienoje. Didvyriai baigė savo kelionę Šančiuose, tarp ąžuolų…

Grįžtu kiek atgal. Tuščias granito postamentas tik primena skulptoriaus Bogdano sukurtą paminklą “Karys”, žymėjusį  sovietų karių palaidojimo vietą. Pernai pavasarį sovietinius laikus menantį ir garbinantį simbolį buvo nutarta nukelti… Skulptūra “Motina Tėvynė” liko, prisipažinsiu, ir aš joje neįžvelgiu absoliučiai nieko, kas propaguotų sovietinę ideologiją. Tai tiesiog skausmo parklupdyta Motina, gedinti savo vaikų…

Lėtai einu alėja kapinių pakraščiu. Granitinėse stelose – šimtai, o gal ir tūkstančiai slaviškų pavardžių, atgrasus II-ojo pasaulinio karo aidas… Ir vis pasikartojanti frazė – “Слава героям”… Kažkodėl nejaučiu jokių emocijų, nė liūdesio, nė gailesčio, kokia čia dar “Слава…”

Rytinėje kapinių dalyje, link Nemuno – vokiška tvarka ir… lietuviška betvarkė, gal net gėda. Tvarkingomis ilgomis eilėmis rikiuojasi Vermachto kariams skirti kryžiai, kai kurie – net su žvakute ar gėlėmis, daug jų čia, beveik pusantro tūkstančio… O visai prie tvoros – netvarkingai suversti antkapiai vokiškais užrašais, visa krūva… Nežinau, kodėl, kaip, iš kur, bet taip neturėtų būti, vien iš pagarbos žuvusiems…

Bene pati neįdomiausia kapinių dalis – sovietmečio kariškių palaidojimai. Vieni gal krito nuo mūsų partizanų, kiti – per aplaidumą ar žioplumą, dar kiti – gal nuo ligos ar senatvės, kam dabar rūpi… Kai kurie antkapiai – jau be pavardžių, nunyko amžiams, kituose, net ir nesenuose – lietuviškos pavardės, užrašytos kirilica… Šitie, matyt tikėjo sovietais iki paskutinės dienos, net ir dešimtmečius gyvendami nepriklausomoj Lietuvoj.  

Pamažu traukiu link išėjimo. Akį patraukia vienišas akmeninis antkapis su kryžiumi, pasirodo, jis primena pirmojo lietuviško sklandytuvo bandymus 1911 metais. Daug vėliau įvykių amžininkai rašė, kad žmonių užtemptas sklandytuvas tikrai skraidė, pakildavo net į 40-50 metrų aukštį, bet 109-ojo pėstininkų Volgos pulko podporučikui L. Rudnevui viskas baigėsi labai liūdnai – sklandytuvas ore apvirto, trenkėsi į žemę, o nelaimėlis žuvo…

Ruduo tinka liūdėti. Pasilenkiu prie tako ir pagalvoju, kad skubėdami gyventi neretai taip ir nepamatom krentančio lapo ar gilės…

O kai kurie – ir viso gyvenimo… Tiesiog pernelyg skubam…