Visai, kaip Kaišiadoryse

Stoviu Kaišiadorių geležinkelio stoties perone. Norėčiau sakyt – dvelkia istorija, bet ne – tik šlapiu vėju, lyg ruduo kvėpuotų tiesiai į veidą…

Prieš 152 metus, 1871 m. spalio 24 d., iš Vilniaus pro tų metų pavasarį pastatytą Jatkonių geležinkelio stotį į didžiausią tuo metu carinės Rusijos Liepojos uostą pravažiavo pirmasis traukinys. Kaimas tapo tikru geležinkelio mazgu, o dabar sakome dar gražiau – kelių ir idėjų sankryža 😊 Dar tų pačių metų žiemos pradžioje valdžia stotį pervadino Kaišiadorių geležinkelio stotimi, mat nuolat buvo painiojami Jatkonių ir Prūsijos pasienyje esančių Eitkūnų pavadinimai. Kaišiadorys nubudo augti 😊

Maždaug 1890 m. iš Ukrainos į Kaišiadoris atvyko Nikolajus Bodisko su žmona Jelizaveta ir čia atidarė stoties bufetą. Matyt, maitino tikrai skaniai, mat jų bufete pusryčius visada užsakydavo būsimasis Rusijos ministras pirmininkas Piotras Stolypinas, kai traukiniu važiuodavo iš Kauno į savo Kalnaberžės dvarą prie Kėdainių. Kaišiadoryse reikėdavo reikėdavo persėsti į Liepojos traukinį, kuris atvykdavo gerokai vėliau, ir kelionė iš Kauno į Kėdainius trukdavo net 9 valandas.

P. Stolypino dukters M. P. Bok „Prisiminimai apie mano tėvą P. A. Stolypiną“ (ištrauka):

“Mes, būdami vaikais, tuos Kaišiadoris labai mylėjome. Iš anksto stoties bufete raštiškai būdavo užsakomi pusryčiai, ir viskas, ką ten patiekdavo, mums, vaikams, atrodė neįtikėtinai skanu. Praėjus daugeliui metų, kai kur nors koks nors patiekalas mums labai patikdavo, sakydavome: „Visai, kaip Kaišiadoryse“. Tai buvo didžiausias pagyrimas. Bufete mus pasitikdavo jo savininkas, Bodisko, į kurį aš žvelgdavau su nuostaba, pagarba ir pavydu, kaip į kokį Garuną Al Rašidą pagal turtus ir galią. Jis prieiavo prie prekystalio, paimdavo keletą dėžučių saldainių ir, nieko neužmokėjęs, išdalindavo jas mums. Juk visa tai buvo jo! Argi tai ne laimė?“

Nikolajus Budisko tedirbo Kaišiadoryse tik septynerius metus, susirgęs mirė ir amžinojo poilsio atgulė Kaišiadorių kapinėse. Kapą, kiek užtrukęs, radau pagal istoriko R. Gustaičio nuotrauką. Masyviame akmenyje buvusi ikona ar kryželis seniai išplėšti, samanos ant akmens gausios ir storos. Bet kažkas užsuka, kažkas atsimena…

O geležinkelio stotis su aikšte, kurioje dabar parduotuvė, tarpukariu tapo tikrų tikriausiu Kaišiadorių centru, aplink kurį sukosi augančio miestelio gyvenimas. Tarpukariu stotyje veikė restoranas, kuriame buvo rengiami įvairūs pobūviai, švenčiami Naujieji Metai, 1930-aisiais Kaišiadorių visuomenės atstovai joje surengė simbolinį seniai mirusio Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jogailos “tautišką teismą”, dar kartą nuteisę jį mirties bausme. Na, bet reikia prisiminti, kokie tuomet buvo santykiai su Lenkija… 😊

Kai stovėsit ant pėsčiųjų tilto per geležinkelį, įsižiūrėkit į horizontą už vandens bokšto, šis beje, yra laikomas seniausiu pastatu mieste (nuo 1883). Sako, jį projektavo architektas Emanuelis Frykas, prisimenat, rašiau apie jį pasakojimuose apie Kauno laiptus? Ten, toli prie bėgių, migloje raudonuoja buvę garvežių depo mūrai, kuriuose tarpukaryje Kaišiadorių gimnazijos iniciatyva buvo įkurta sporto salė. Nustebsit - joje 1938-aisiais treniravosi Lietuvos rinktinė, 1937-ųjų ir 1939-ųjų Europos krepšinio čempionė. Sakau, gal prieš kokį rimtą turnyrą gerą patirtį reiktų pakartoti? 😉

Tai štai. Užsukit, būtinai būtinai užsukit į Kaišiadoris, nedidelį jaukų miestą tarp keturių istorinių Lietuvos sostinių, aš papasakojau tik apie geležinkelio stotį, ir tikrai net ne viską...

Kaišiadorys - 2024-ųjų Lietuvos kultūros sostinė, mano miestas, kupinas šaunių žmonių, įvykių ir istorijų…

Susitikę – apsikabinkime. Šilumos juk nebūna per daug 😉