Sugrįžimas

Punia. Būtent nuo čia prieš šešis su puse metų, šlapią 2017-ųjų pavasarį, visa šeima pradėjome kelią per Lietuvos piliakalnius... Kiek daug vandens nutekėjo...

Šį kartą – vienas. Visai tuščiame miestelio centre vėl sustoju prie šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios vartų. Pasitinka kažkaip nykiai ir liūdnai, gal kad toks šlapias ruduo... Juoduoja varpų nišos, apsilupusiom sienom viršun lėtai šliaužia žalsvas drėgnas pelėsis, atrodo – lyg kokia liga ar neganda... Reiktų Dievo rankos, dažų ir teptukų... Dabartinė mūrinė bažnyčia – trečioji miestelio bažnyčia, šįkart durimis atsukta į miestelį, jau nebe į dvarą, kaip kadaise. Tik gaila, kad durys, beveik kaip visur ir visuomet, - užrakintos, mat Punios bažnyčia garsi ir išskirtinė savo apeinamu altorium, kurį puošia šalies ir miestelio globėjų skulptūros (šv. Kazimieras – Lietuvos globėjas, o šv. Stanislovas vaizduojamas Punios herbe). Sako, viduje kabo ir Didžiojo kunigaikščio Vytauto, mėgdavusio žiemoti Punios pilyje ir čia pastačiusio pirmąją bažnyčią, portretas. Deja, ne šį kartą...

Naujai suklotu bruko taku lėtai einu link piliakalnio, vėjyje virš galvų šlama nežinia kam skirtas didelis plakatas „Sveiki atvykę“. Tako akmenys nepatogūs, nelygūs, kai kur net ir išklibę, eiti nesmagu, ir , ko gero, ne man vienam, mat pievos pakraštys jau gerokai numintas. Kiek atokiau kairėje – senosios bažnyčios vietoje pastatyta Šv. Jurgio bokšto formos mūrinė koplytėlė, skirta 1831 m. sukilimo dalyvių atminimui. „Pajuodusi nuo laiko raukšlių ir liūdna“, - pagalvoju.

Nemuno ir Punelės santakoje stūkso Punios piliakalnis, kartais dar vadinamas Margio kalnu. Gal ne pats didžiausias, bet tikrai - vienas žymiausių Lietuvoje, mat ilgą laiką gyvavo legenda, kad būten čia, apgultuose Pilėnuose, mirtinoj kovoj su kryžiuočiais ir tragiškai žuvo kunigaikštis Margiris ir visi pilies gynėjai. Piliakalnio šlaite pasitinka akmuo su iškaltomis Maironio eilėmis:

 „Tai kapas Margio milžinų!

Nors amžių šešeta sukako,

Kaip jie - tik sauja pelenų!..

Tačiau daugiau už gyvus sako.”

Šiandien užkopiu lengvai, anksčiau gi tekdavo slydinėti purvu ir kabintis už šakelių, kad nenugarmėti stačiu šlaitu. Gražu čia. Punios šilas visomis savo spalvomis – lyg ant lėkštutės, tingus Nemunas savo vandens veidrodžiu lyg kviečia stabtelėti ilgėliau ir pabūti… Kažkur tyloje anapus – Rumbonių piliakalnis, bet jo nei matyt, nei girdėt, tik žinau. Ramybė. Nė žmogaus, nė paukščio, nė krebždesio… Kažkur seniai skaičiau, kad dar prieškario Lietuvoj buvo sumanymas pastatyti tiltą nuo piliakanio į Punios šilą, o visų apylinkių žemes pavadinti Tautos parku. Deja, deja…

Minutei dar užsuku prie Punios mokyklos. Sunku patikėti, bet istorikai sako, kad pirmoji Punios mokykla buvo įsteigta dar 1513-aisiais, kai Kaišiadoryse, matyt, telkšojo tik neįžengiamos pelkės… Daugybę kartų viskas keitėsi, vaikų juoko vis mažiau, mokykla jau prijungta prie Butrimonių gimnazijos, o istoriją mena tik senas senutėlis ąžuolas prie tako…

Išvažiuoju. Į Nemuno glėbio apkabintos Punios grakščiai sukasi pirmosios snaigės.