Karas neturi spalvų

"Karių kapai yra didieji taikos mokytojai"

(Albert Schweitzer, Nobelio taikos premijos laureatas)

Seni, išblukę paminklai ir antkapiai kiekvieną užklydusį bent trumpam sugrąžina į praeitį, priverčia stabtelėti ir pagalvoti… Visiškai vienas stoviu Kaune, prie Aukštųjų Šančių karių kapinių tvoros. Nuo šalto metalo delnu nubraukiu ryto rasą ir neskubėdamas žengiu vidun…

Šios už miesto ribų dar XIX amžiaus pabaigoje įsteigtos kapinės buvo skirtos Rusijos carinės armijos Kauno tvirtovės kareiviams laidoti, bet per I-ąjį pasaulinį karą buvo visiškai nuniokotos ir išdraskytos. Tarpukario Lietuvos Vyriausybė kapines prisiminė 1923-siais, kai Nepriklausomybės atgavimo kovose žuvusių ar nuo ligų mirusių karių laidojimui skirtas sklypas senosiose Kauno miesto kapinėse jau buvo visiškai užpildytas. Karių kapai buvo ženklinami pagal 1927 metų projektą sukurtais kryžiais. Kapinės plėtėsi – iki 1929 m. buvo sutvarkytas pirmas Lietuvos karių palaidojimų sklypas, o iki 1940 m. – dar du sklypai. Rodos, šimtai tvakingomis eilėmis pečius surėmusių kryžių saugo atmintį…

Visai prie gatvės - Vyčio kryžius ir penkios pilko akmens stelos, kuriose iškaltos sovietų bei nacių režimų nužudytų Lietuvos karininkų pavardės. Mūsų proseneliai ir seneliai, ir kiekviena pavardė – mūsų tautos tragedija. Ir nėra tarp jų didesnės ar mažesnės… Paminklas iš tiesų turėjo stovėti Vilniuje, bet ten jam vietos taip ir neatsirado, bet gal čia ir geriau…

Tikrai ne visi žino ir prisimena vienintelį lietuvį-kosmonautą Rimantą Stankevičių, kuris nuo 1982-ųjų net kelis kartus rengėsi kosminiam skrydžiui į orbitinę stotį „Mir“, bet žuvo žemėje, nesuvaldęs lėktuvo. Knygoje „Lemties kilpa“ Edmundas Ganusauskas pasakojo, kad Rimanto mama, gėlininkė, sykį prisiminė: „Jis sakydavo – mamyt, koks aš laimingas, kad esu lietuviukas. Taip ir tardavo – lietuviukas.“

O už R. Stankevičiaus kapo, didingų šakotų ąžuolų paunksnėje, amžinojo poilsio atgulė lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno palaikai, bet ne iš karto po žūties, o tik 1964-ųjų rugpjūčio 12-ąją, kai gerokai apirusius karstus surado užmūrytus VDU medicinos fakulteto sienoje. Didvyriai baigė savo kelionę Šančiuose, tarp ąžuolų…

Grįžtu kiek atgal. Tuščias granito postamentas tik primena skulptoriaus Bogdano sukurtą paminklą “Karys”, žymėjusį  sovietų karių palaidojimo vietą. Pernai pavasarį sovietinius laikus menantį ir garbinantį simbolį buvo nutarta nukelti… Skulptūra “Motina Tėvynė” liko, prisipažinsiu, ir aš joje neįžvelgiu absoliučiai nieko, kas propaguotų sovietinę ideologiją. Tai tiesiog skausmo parklupdyta Motina, gedinti savo vaikų…

Lėtai einu alėja kapinių pakraščiu. Granitinėse stelose – šimtai, o gal ir tūkstančiai slaviškų pavardžių, atgrasus II-ojo pasaulinio karo aidas… Ir vis pasikartojanti frazė – “Слава героям”… Kažkodėl nejaučiu jokių emocijų, nė liūdesio, nė gailesčio, kokia čia dar “Слава…”

Rytinėje kapinių dalyje, link Nemuno – vokiška tvarka ir… lietuviška betvarkė, gal net gėda. Tvarkingomis ilgomis eilėmis rikiuojasi Vermachto kariams skirti kryžiai, kai kurie – net su žvakute ar gėlėmis, daug jų čia, beveik pusantro tūkstančio… O visai prie tvoros – netvarkingai suversti antkapiai vokiškais užrašais, visa krūva… Nežinau, kodėl, kaip, iš kur, bet taip neturėtų būti, vien iš pagarbos žuvusiems…

Bene pati neįdomiausia kapinių dalis – sovietmečio kariškių palaidojimai. Vieni gal krito nuo mūsų partizanų, kiti – per aplaidumą ar žioplumą, dar kiti – gal nuo ligos ar senatvės, kam dabar rūpi… Kai kurie antkapiai – jau be pavardžių, nunyko amžiams, kituose, net ir nesenuose – lietuviškos pavardės, užrašytos kirilica… Šitie, matyt tikėjo sovietais iki paskutinės dienos, net ir dešimtmečius gyvendami nepriklausomoj Lietuvoj.  

Pamažu traukiu link išėjimo. Akį patraukia vienišas akmeninis antkapis su kryžiumi, pasirodo, jis primena pirmojo lietuviško sklandytuvo bandymus 1911 metais. Daug vėliau įvykių amžininkai rašė, kad žmonių užtemptas sklandytuvas tikrai skraidė, pakildavo net į 40-50 metrų aukštį, bet 109-ojo pėstininkų Volgos pulko podporučikui L. Rudnevui viskas baigėsi labai liūdnai – sklandytuvas ore apvirto, trenkėsi į žemę, o nelaimėlis žuvo…

Ruduo tinka liūdėti. Pasilenkiu prie tako ir pagalvoju, kad skubėdami gyventi neretai taip ir nepamatom krentančio lapo ar gilės…

O kai kurie – ir viso gyvenimo… Tiesiog pernelyg skubam…