Paklausyti miško tylos

Giedras sekmadienio rytas. Po trumpo pasiruošimo sukrentam į automobilį, ir – pirmyn. Visi žinom, kad važiuoti ilgai netruks, nepabos, todėl erzelio nė negirdėti, smagu. Ir visai tuoj už Neprėkštos, tik tik kiek giliau įlindę į Gegužinės mišką, stojam šalikelėj, toliau – pėstute. Kelias visada laukia...

Miške gaivinančiai vėsu, kaip tik puikus oras šeimos sekmadienio pėsčiųjų žygiui aplink Bedugnio ir Kovinės ežerus. Einam vorele, po kojomis - ledas. Garsiai kalbamės, net pašūkaudami, ypač dukros, ir žodžių aidas papilkėjusiomis samanomis nubėga kažkur tolyn tolyn už medžių, kol susilieja su tyla. Jaučiu, kaip pamažu šyla nugara. Leidžiamės nuo kalniuko kiek į kairę, ir visai nelauktai prieš akis išsilieja, rodos, nesibaigianti balta dykynė. Bedugnis baltu dugnu 😊 

Lietuvoje daugiau nei dvi dešimtys ežerų vadinami Bedugnio vardu, dar vienas toks, vos balos didumo, buvo ar gal ir yra prie Krasnasėlio kaimo už Liutonių. Netikrinom, nežinau. O įdomiausia tai, kad abiejų ežerų vardų pynė sunarpliota lyg vaiko batų raišteliai, ir daugelyje interneto nuorodų Bedugnio ežeras vadinamas Kovine, o Kovinės ežeras – Bedugniu. Tačiau visi vietiniai gyventojai būtent mažesnį ežerą vadina Bedugniu. Anot istoriko Rolando Gustaičio, tai patvirtina ir „Lietuvos žemės vardyne“ girininko Juozo Giraičio dar 1937 m. užrašyta informacija - jis mažesnį ežerą įvardijo Bedugniu, o greta esantį didesnį – Kovine. O gal ir girininkas sumaišė, kas žino 😊 

Žygiuojam krantu, Bedugnis ilsisi žiemos ramybėj. Medžių šešėlyje pūpso vienišas žvejas. Ežero ilgis – vos keli šimtai metrų, bet krantais – kur kas daugiau. Kažkada, gal anam gyvenime, esu čia žvejojęs, na, bandęs... Prisimenu, gavosi kaip visada... 😊

Kovinė – tuoj už Bedugnio. Išnyra prieš akis visai netikėtai, lyg iš už medžio, net stabtelim iš nuostabos. Visai tikiu, kad seniai seniai čia telkšojo vienas didelis ežeras, gamta gi viską sudėliojo savaip, ir dabar miške liko dvi kreivos šleivos vandens akys, tiesa, kartu matomos tik žemėlapyje. Na, arba iš lėktuvo 😊 Ežeras savo forma primena storą apsirijusį slieką. Suvirtę medžiai... Lyg ištroškęs miškas pirštais siektų lašelio vandens... 

Nė gyvos dvasios, tik tolimų šūvių iš Ruklos poligono aidas ir vis priartėjantis keturračių griausmas kažkur miške. Eiti sunkiau, takas prie kranto visai siauras. Pasiekiam tolimiausią į vakarus ežero tašką, šiauriniu krantu suksim atgalios, čia pakrantė visai pažliugusi, vietomis beveik brendam. 

Prie kranto kojas dėliojam atsargiai, kiek akys užmato, pajuodę šaknys lyg išvirtę gyslos vagoja takelį. Pėdų sniege - lyg mieste, matyt, kai ramu, šėlioja zuikiai, stirnos, šernai, o gal ir koks rimtesnis žvėris. Suklykia paukštis, matyt, pabaidėm. Po kojom nejaukiai trekštelna užminta šaka. Bet žingsnis jau spartesnis, visada taip, kai namo. Gerai matosi krantas, kuriuo atėjom, kai tylu, lengvai ir susišūkautum, tik kad nėra su kuo, mes čia vienui vieni.

Kažkaip pametam taką, todėl vienintelis aiškus orientyras – ežero pakrantė, paklysti net visai žioplavotam būtų tikrai nelengva 😊 Dukros iš tolo pamato tautinėm spalvom nuteptą poilsiavietę, paskui kiek tolėliau – dar vieną, tikrai netikėtos spalvos miške. Šypsomės.

Va, už minutės ir Bedugnis vėl pasimato. Nuovargio visai nejaučiam, norisi įkvėpti miško dar, dar ir dar... Žinau, kad tuoj už posūkio stovės automobilis, sulėtinu žingsnį...

O kiek pagrubusiom rankom apkabintas kavos puodelis miške, iš termoso, na, nesakykit, vistiek skanesnis nei namuose. Meiliai šiltas ir beprotiškai kvapnus 😊 Valgom sumuštinius, taip godžiai, lyg nepusryčiavę, lyg namai būtų kažkur visai toli... Tiesiog labai gera taip būti...

„... Štai vieškeliu ateina Dievas...“, - užniūniuoju mintyse. Prisimenat, kaip griebia viduj? Juk tikrai žinot ir prisimenat...

Šypsausi. Kartais net ir tylėdamas gali pasakyti daug daugiau... 😉

 

Kitas miesto veidas...

Kartais taip būna, kad istorija – visai šalia, vos už gatvelės ar tvoros, o mes skubame pro ją nusukdami akis, lyg besigėdydami... Šiandien – trys istorijos, deja, visų pabaiga vienodai liūdna.

Pažliugusiu sniegu beveik įplaukiam į aikštelę Pramonės gatvės viduryje, prie buvusios utilizacijos gamyklos adminstracijos pastato. Pirmoji Lietuvoje tarprajoninė veterinarinė-sanitarinė utilizacijos gamykla pradėjo veikti 1972 metų liepos mėnesį, beveik prieš 50 metų. Vaikštom po nuniokotus kabinetus, bandydami įsivaizduoti čia dirbusius žmones. 

Reda dar prisimena, kaip ano tūkstantmečio pabaigoje, būdama studente, čia atliko praktiką, rausėsi buhalterijos dokumentuose, pertraukų metu gerė balzganą kavą... Kiek gyvenimų, kiek istorijų, kiek prisiminimų... Kai kur dar likę sovietinio dizaino trupinių – išdraskyta parketo dėlionė, laiko pagraužtos archyvų spintos, plytelių likučiai, raktų dėžė... Kiek sveikiau atrodo tik kaminai ir vandens bokštas. 

Šaltas, murzinas, laiko ir žmonių išdraskytas liūdesys... Jokios tvoros ar „STOP“ juostų, ko gero, - iki pirmos nelaimės, kai visi apsimes, kad niekas nieko nežinojo...

Už dviejų gatvės posūkių vėl sustojam, šįkart – prie buvusio klijų fabriko. 107 metai istorijos, kurios nebeliko. Atsimenu adminstracijos pastatą, šleikštų saldų vėjo sklaidomą kvapą ir atviromis mašinomis čia vežamus kaulus, posūkyje vienas kitas kartais iškrisdavo... 

Dar ryški autobusų stotelės vieta, matyt, čia apsisukdavo, galutinė... Nieko neliko, gal tik nuotraukos kieno albumuose... Vos matomu takeliu su ryšuliu nukrypuoja senyva stambi moteris, ne iš karto suvokiu – senoji Tomkienė, iš „urvinių“. Eina sunkiai, žingsnis po žingsnio, lyg tempdama viso gyvenimo naštą. Girdėjau jų istoriją, kažkada seniai net esu susidūręs... Iš krūmų, lydimas dviejų katinų, išslenka senasis Tomkus, matyt, pasitikti. Sustoja abu, kažką pasikalba, dairosi. Nulydžiu žvilgsniu tolstančias nugaras ir bėgiais brendu iki galo... Griuvėsiai, kiek tolėliau sniege – juoduojanti pamatų briauna, lyg po karo... 

Prie tako – vienišas išlikęs sveikas žibintas. O produkcijos čia pagamindavo tūkstančius tonų... Namuose, jau rašydamas įspūdžius, 1968-aisiais išleistoje Lietuvos enciklopedijoje aptinku juodai baltą fabriko nuotrauką – vau, kažkas tokio...! Tik va, šiandien juodos spalvos čia gerokai daugiau...

Gudiena, Kalno gatvė, visai pakraštys. Čia rekonstruotose plytinės patalpose nuo 1964 m. lyg bičių avilys ūžė Vilniaus mašinų apdailos įrengimų gamyklos cechas Nr.9, kuriame buvo gaminami dažymo aparatai ir detalės kompresoriams. Grėsmingas užrašas prie praėjimo „Čia laukia mirtis!” mūsų neatbaido, įpratę 😊 

Kiemo gilumoje tolsta vienišas kažko užklydęs vyriškas siluetas, taku iš krūmų išlenda pritilęs paauglių būrelis. Gal ką rūkė, gal savarankiškai vakcinavosi – kas žino... :) Visiška agonija. Kiek gyvas tik  naujesnis metalinis angaras, rodos, jį dar naudoja kažkoks ūkininkas. Ant vienos iš pakibusių sijų dar įžvelgiu, matyt, pagaminimo datą – 1960.XII… 

Sniegas išstumdytas, kad pravažiuoti, todėl eiti kiek lengviau. Giliau vidun nelendu ir Redai neleidžiu – nesaugu, čia jau visai arti paskutinė riba... Kiek makabriškai atrodo sniege gulintys vienkartiniai kavos puodeliai, lyg kažkieno romantiško pokalbio likučiai…

Tik buvusiame administracijos pastate pamatom lopinėlį dar likusių keramikinių plytelių, ko gero, tai vienintelis dar apčiuopiamas besibaigiančios istorijos liudininkas.

Štai taip. Trys visai liūdnos pabaigos. Klausti „kodėl“ - nėra ko... Nors žinau – savininkai yra arba atsiras, kai nutiks nelaimė, o iki jos čia – viena diena, vienas neatsargus žingsnis... Tada linguosim galvomis ir ieškosim kaltų, tarsi šitos istorijos būtų ne mūsų mieste... O jos – tik kitoje gatvėje…

 

Baltos Vilniaus istorijos

Sustoju bene pačiame Vilniaus centre, žinau, laisvo laiko – bene pora valandų. Dar anądien žiūrinėjau žemėlapį, ir dar žinau, kad visai netoliese pamatysiu įdomių dalykų 😊

Tuoj už Žirmūnų žiedo suku į dešinę. Vis nerasdavau laiko, tai štai, šiandien puiki proga 😊 Kiek atokiau nuo gatvės, bet puikiai matoma – Tuskulėnų dvaro sodyba. Dar XVI amžiaus viduryje Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas šalia Vilniaus, Neries dešiniajame krante įkūrė specialų valstybinį dvarą, turėjusį aptarnauti Vilniaus pilį. Vėliau to dvaro sodybą valdė įvairios Lietuvos didikų šeimos, o XVIII a. viduryje centrinė dvaro dalis priklausė iš Lenkijos atvykusiems vienuoliams Laterano kanauninkams, kurių gyvenimo dvare laikotarpiu dvaro sodyba lotyniškai vadinta Tuskulanum, o lenkiškai − Tuskulany (greičiausiai iš liet. „Tuskulionys“). Kiek vėliau Tuskulėnai tapo Rusijos imperijos iždo dvaru ir priklausė įvairiems rusų valdininkams. Iki šiol išlikusius dvaro rūmus apie 1825 m. pasistatydino Vilniaus generalgubernatorius Aleksandras Rimskis-Korsakovas. Be abejonės, skaudžiausia dvaro istorijos dėlionės dalis – sovietiniai metai. Tuskulėnų dvaro teritorija – tai sovietinių okupantų brutalumą ir žiaurumą liudijanti vieta.

Čia 1944–1947 m. slapta buvo užkasti NKGB (MGB) vidaus kalėjime vykdant mirties bausmę nužudyti žmonės. Vaikštau visai vienas. Tylu, ir tik nuo gatvės atsklindantis miesto šurmulys primena miestą. Iš tolo pamatau Baltojo dvarelio sienas, dar nė šimtmečio nemenančias. Neįprastas numeris – 1N. Namas po pastatymo buvo nudažytas šviesiomis spalvomis, todėl ir pavadinimas toks 😊 

Grįždamas paliečiu Šv. Teresės koplytėlės sieną, dvelkia šalčiu. Visai prie Neries – koplyčia-kolumbariumas, tarsi giliai žemėje, čia vos kelios pėdos sniege. Nejauku.

Tylėdamas grįžtu iki automobilio. Rūmai – tikrai gražūs, išpuoselėti, bet jų istorija – šiurpi…

Kairiajame Neries krante ieškau Vileišių rūmų. Nors ką čia ieškoti – rūmų ansamblis visai šalia šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, nežinau, kaip man anąsyk pro akis prasprūdo.

Nusilaupiusia K. Būgos gatvele leidžiuosi į krantinę. Pro suaižėjusį asfaltą lyg istorijos aidai matosi seni gatvės grindinio akmenys, ko gero, jais prieš šimtą metų prie upės leisdavosi ir Petro Vileišio šeima. 

Statant rūmus, anuomet panaudotos tada dar retos Lietuvoje statybinės medžiagos – betonas, cementas, gelžbetonio perdangos. Kalkės buvo skiedžiamos ne vandeniu, o separuotu pienu, būtent todėl tinkas iki šiol niekur niekur nenubyrėjęs... Pamatams akmenys užsakyti ir nutašyti Suomijoje, o kokliai krosnims atsiųsti iš Olandijos, jų papuošimui P. Vileišis, sako, davęs visa svarą aukso. 

Rūmus tuo metu šildė 28 (!!!) krosnys. Vietoj tradicinių plytinių dūmtraukių sumontuoti variniai, nerūdijantys vamzdžiai. Stogas dengtas į žvynus panašiomis švino plokštelėmis. Visi trys pastatai buvo aprūpinti elektros šviesos įrengimais, vandens įvadu ir kanalizacija.

Tik pagalvokite – prieš daugiau nei šimtą metų! Stoviu rūmų terasoje į Neries krantinę ir bandau įsivaizduoti, kaip buvo tada... Lyg šviesmečiais į ateitį...

Po Žirmūnų tiltu kabo “Karališkasis obuolys” 😊 Nežinau, kiek jame meno, nevertinsiu, bet kad menas yra tokius dalykus miestui parduoti, tai tikrai. Ir dar ne už centus juk 😊 

O va prie paminklo broliams Vileišiams Antakalnio gatvės pradžioje taip ir nesustoju, visur – draudžiamieji ženklai, tektų gerą gabalą pėdinti. Pristabdau, sulėtinu greitį, bet pasivijęs troleibusas jau erzina, mirksėdamas šviesomis. Tiek to.

Aš vėl jau dešiniajame krante Neries krante. Čia tyliau. Mažiau skubėjimo.

Senieji sporto rūmai užkaltais langais, o dar prisimenu, kiek čia kildavo šurmulio, visai vaikas buvau...

Sniegu užkloti senųjų žydų kapinių paminkliniai akmenys, nė nematyt...

Atsisuku į pilį, taip gražiai ryški – danguj lyg piene...

Tik atmintis ir istorija.

 Ir ramybė. Visai netikėta ramybė ir tyla tūkstantinio miesto širdyje.

Po kojomis girgžda sniegas…