Sustoju bene pačiame Vilniaus centre, žinau, laisvo laiko – bene pora valandų. Dar anądien žiūrinėjau žemėlapį, ir dar žinau, kad visai netoliese pamatysiu įdomių dalykų 😊
Tuoj už Žirmūnų žiedo suku į
dešinę. Vis nerasdavau laiko, tai štai, šiandien puiki proga 😊 Kiek atokiau nuo
gatvės, bet puikiai matoma – Tuskulėnų dvaro sodyba. Dar XVI amžiaus viduryje Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas šalia
Vilniaus, Neries dešiniajame krante įkūrė specialų valstybinį dvarą, turėjusį
aptarnauti Vilniaus pilį. Vėliau to dvaro sodybą valdė įvairios Lietuvos didikų
šeimos, o XVIII a. viduryje centrinė dvaro dalis priklausė iš Lenkijos
atvykusiems vienuoliams Laterano kanauninkams, kurių gyvenimo dvare laikotarpiu
dvaro sodyba lotyniškai vadinta Tuskulanum, o lenkiškai − Tuskulany
(greičiausiai iš liet. „Tuskulionys“). Kiek vėliau Tuskulėnai tapo Rusijos
imperijos iždo dvaru ir priklausė įvairiems rusų valdininkams. Iki šiol
išlikusius dvaro rūmus apie 1825 m. pasistatydino Vilniaus generalgubernatorius
Aleksandras Rimskis-Korsakovas. Be abejonės, skaudžiausia dvaro istorijos
dėlionės dalis – sovietiniai metai. Tuskulėnų dvaro teritorija – tai sovietinių
okupantų brutalumą ir žiaurumą liudijanti vieta.
Grįždamas paliečiu Šv. Teresės koplytėlės sieną, dvelkia šalčiu. Visai prie Neries – koplyčia-kolumbariumas, tarsi giliai žemėje, čia vos kelios pėdos sniege. Nejauku.
Tylėdamas grįžtu iki automobilio. Rūmai – tikrai gražūs, išpuoselėti, bet jų istorija – šiurpi…
Kairiajame Neries krante
ieškau Vileišių rūmų. Nors ką čia ieškoti – rūmų ansamblis visai šalia šv.
Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, nežinau, kaip man anąsyk pro akis prasprūdo.
Nusilaupiusia K. Būgos gatvele leidžiuosi į krantinę. Pro suaižėjusį asfaltą lyg istorijos aidai matosi seni gatvės grindinio akmenys, ko gero, jais prieš šimtą metų prie upės leisdavosi ir Petro Vileišio šeima.
Statant rūmus, anuomet panaudotos tada dar retos Lietuvoje statybinės medžiagos – betonas, cementas, gelžbetonio perdangos. Kalkės buvo skiedžiamos ne vandeniu, o separuotu pienu, būtent todėl tinkas iki šiol niekur niekur nenubyrėjęs... Pamatams akmenys užsakyti ir nutašyti Suomijoje, o kokliai krosnims atsiųsti iš Olandijos, jų papuošimui P. Vileišis, sako, davęs visa svarą aukso.
Rūmus tuo metu šildė 28 (!!!) krosnys. Vietoj tradicinių plytinių dūmtraukių sumontuoti variniai, nerūdijantys vamzdžiai. Stogas dengtas į žvynus panašiomis švino plokštelėmis. Visi trys pastatai buvo aprūpinti elektros šviesos įrengimais, vandens įvadu ir kanalizacija.
Tik pagalvokite – prieš
daugiau nei šimtą metų! Stoviu rūmų terasoje į Neries krantinę ir bandau
įsivaizduoti, kaip buvo tada... Lyg šviesmečiais į ateitį...
Po Žirmūnų tiltu kabo “Karališkasis obuolys” 😊 Nežinau, kiek jame meno, nevertinsiu, bet kad menas yra tokius dalykus miestui parduoti, tai tikrai. Ir dar ne už centus juk 😊
O va prie paminklo broliams Vileišiams Antakalnio gatvės pradžioje taip ir nesustoju, visur – draudžiamieji ženklai, tektų gerą gabalą pėdinti. Pristabdau, sulėtinu greitį, bet pasivijęs troleibusas jau erzina, mirksėdamas šviesomis. Tiek to.
Aš vėl jau dešiniajame krante Neries krante. Čia tyliau. Mažiau skubėjimo.
Senieji sporto rūmai užkaltais
langais, o dar prisimenu, kiek čia kildavo šurmulio, visai vaikas buvau...
Sniegu užkloti senųjų žydų
kapinių paminkliniai akmenys, nė nematyt...
Atsisuku į pilį, taip gražiai
ryški – danguj lyg piene...
Tik atmintis ir istorija.
Ir ramybė. Visai netikėta ramybė ir tyla
tūkstantinio miesto širdyje.
Po kojomis girgžda sniegas…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą