Kartais taip būna, kad istorija – visai šalia, vos už gatvelės ar tvoros, o mes skubame pro ją nusukdami akis, lyg besigėdydami... Šiandien – trys istorijos, deja, visų pabaiga vienodai liūdna.
Pažliugusiu sniegu beveik įplaukiam į aikštelę Pramonės gatvės viduryje, prie buvusios utilizacijos gamyklos adminstracijos pastato. Pirmoji Lietuvoje tarprajoninė veterinarinė-sanitarinė utilizacijos gamykla pradėjo veikti 1972 metų liepos mėnesį, beveik prieš 50 metų. Vaikštom po nuniokotus kabinetus, bandydami įsivaizduoti čia dirbusius žmones.
Šaltas, murzinas, laiko ir žmonių išdraskytas liūdesys... Jokios tvoros ar „STOP“ juostų, ko gero, - iki pirmos nelaimės, kai visi apsimes, kad niekas nieko nežinojo...
Už dviejų gatvės posūkių vėl sustojam, šįkart – prie buvusio klijų fabriko. 107 metai istorijos, kurios nebeliko. Atsimenu adminstracijos pastatą, šleikštų saldų vėjo sklaidomą kvapą ir atviromis mašinomis čia vežamus kaulus, posūkyje vienas kitas kartais iškrisdavo...
Dar ryški autobusų stotelės vieta, matyt, čia apsisukdavo, galutinė... Nieko neliko, gal tik nuotraukos kieno albumuose... Vos matomu takeliu su ryšuliu nukrypuoja senyva stambi moteris, ne iš karto suvokiu – senoji Tomkienė, iš „urvinių“. Eina sunkiai, žingsnis po žingsnio, lyg tempdama viso gyvenimo naštą. Girdėjau jų istoriją, kažkada seniai net esu susidūręs... Iš krūmų, lydimas dviejų katinų, išslenka senasis Tomkus, matyt, pasitikti. Sustoja abu, kažką pasikalba, dairosi. Nulydžiu žvilgsniu tolstančias nugaras ir bėgiais brendu iki galo... Griuvėsiai, kiek tolėliau sniege – juoduojanti pamatų briauna, lyg po karo...
Prie tako – vienišas išlikęs sveikas žibintas. O produkcijos čia pagamindavo tūkstančius tonų... Namuose, jau rašydamas įspūdžius, 1968-aisiais išleistoje Lietuvos enciklopedijoje aptinku juodai baltą fabriko nuotrauką – vau, kažkas tokio...! Tik va, šiandien juodos spalvos čia gerokai daugiau...
Gudiena, Kalno gatvė, visai pakraštys. Čia rekonstruotose plytinės patalpose nuo 1964 m. lyg bičių avilys ūžė Vilniaus mašinų apdailos įrengimų gamyklos cechas Nr.9, kuriame buvo gaminami dažymo aparatai ir detalės kompresoriams. Grėsmingas užrašas prie praėjimo „Čia laukia mirtis!” mūsų neatbaido, įpratę 😊
Kiemo gilumoje tolsta vienišas kažko užklydęs vyriškas siluetas, taku iš krūmų išlenda pritilęs paauglių būrelis. Gal ką rūkė, gal savarankiškai vakcinavosi – kas žino... :) Visiška agonija. Kiek gyvas tik naujesnis metalinis angaras, rodos, jį dar naudoja kažkoks ūkininkas. Ant vienos iš pakibusių sijų dar įžvelgiu, matyt, pagaminimo datą – 1960.XII…
Sniegas išstumdytas, kad pravažiuoti, todėl eiti kiek lengviau. Giliau vidun nelendu ir Redai neleidžiu – nesaugu, čia jau visai arti paskutinė riba... Kiek makabriškai atrodo sniege gulintys vienkartiniai kavos puodeliai, lyg kažkieno romantiško pokalbio likučiai…
Tik buvusiame administracijos
pastate pamatom lopinėlį dar likusių keramikinių plytelių, ko gero, tai
vienintelis dar apčiuopiamas besibaigiančios istorijos liudininkas.
Štai taip. Trys visai liūdnos
pabaigos. Klausti „kodėl“ - nėra ko... Nors žinau – savininkai yra arba atsiras,
kai nutiks nelaimė, o iki jos čia – viena diena, vienas neatsargus žingsnis... Tada
linguosim galvomis ir ieškosim kaltų, tarsi šitos istorijos būtų ne mūsų mieste...
O jos – tik kitoje gatvėje…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą