2022 m. vasario 13 d., sekmadienis

Paklausyti miško tylos

Giedras sekmadienio rytas. Po trumpo pasiruošimo sukrentam į automobilį, ir – pirmyn. Visi žinom, kad važiuoti ilgai netruks, nepabos, todėl erzelio nė negirdėti, smagu. Ir visai tuoj už Neprėkštos, tik tik kiek giliau įlindę į Gegužinės mišką, stojam šalikelėj, toliau – pėstute. Kelias visada laukia...


Miške gaivinančiai vėsu, kaip tik puikus oras šeimos sekmadienio pėsčiųjų žygiui aplink Bedugnio ir Kovinės ežerus. Einam vorele, po kojomis - ledas. Garsiai kalbamės, net pašūkaudami, ypač dukros, ir žodžių aidas papilkėjusiomis samanomis nubėga kažkur tolyn tolyn už medžių, kol susilieja su tyla. Jaučiu, kaip pamažu šyla nugara. Leidžiamės nuo kalniuko kiek į kairę, ir visai nelauktai prieš akis išsilieja, rodos, nesibaigianti balta dykynė. Bedugnis baltu dugnu 😊 


Lietuvoje daugiau nei dvi dešimtys ežerų vadinami Bedugnio vardu, dar vienas toks, vos balos didumo, buvo ar gal ir yra prie Krasnasėlio kaimo už Liutonių. Netikrinom, nežinau. O įdomiausia tai, kad abiejų ežerų vardų pynė sunarpliota lyg vaiko batų raišteliai, ir daugelyje interneto nuorodų Bedugnio ežeras vadinamas Kovine, o Kovinės ežeras – Bedugniu. Tačiau visi vietiniai gyventojai būtent mažesnį ežerą vadina Bedugniu. Anot istoriko Rolando Gustaičio, tai patvirtina ir „Lietuvos žemės vardyne“ girininko Juozo Giraičio dar 1937 m. užrašyta informacija - jis mažesnį ežerą įvardijo Bedugniu, o greta esantį didesnį – Kovine. O gal ir girininkas sumaišė, kas žino 😊 




Žygiuojam krantu, Bedugnis ilsisi žiemos ramybėj. Medžių šešėlyje pūpso vienišas žvejas. Ežero ilgis – vos keli šimtai metrų, bet krantais – kur kas daugiau. Kažkada, gal anam gyvenime, esu čia žvejojęs, na, bandęs... Prisimenu, gavosi kaip visada... 😊


Kovinė – tuoj už Bedugnio. Išnyra prieš akis visai netikėtai, lyg iš už medžio, net stabtelim iš nuostabos. Visai tikiu, kad seniai seniai čia telkšojo vienas didelis ežeras, gamta gi viską sudėliojo savaip, ir dabar miške liko dvi kreivos šleivos vandens akys, tiesa, kartu matomos tik žemėlapyje. Na, arba iš lėktuvo 😊 Ežeras savo forma primena storą apsirijusį slieką. Suvirtę medžiai... Lyg ištroškęs miškas pirštais siektų lašelio vandens... 




Nė gyvos dvasios, tik tolimų šūvių iš Ruklos poligono aidas ir vis priartėjantis keturračių griausmas kažkur miške. Eiti sunkiau, takas prie kranto visai siauras. Pasiekiam tolimiausią į vakarus ežero tašką, šiauriniu krantu suksim atgalios, čia pakrantė visai pažliugusi, vietomis beveik brendam. 




Prie kranto kojas dėliojam atsargiai, kiek akys užmato, pajuodę šaknys lyg išvirtę gyslos vagoja takelį. Pėdų sniege - lyg mieste, matyt, kai ramu, šėlioja zuikiai, stirnos, šernai, o gal ir koks rimtesnis žvėris. Suklykia paukštis, matyt, pabaidėm. Po kojom nejaukiai trekštelna užminta šaka. Bet žingsnis jau spartesnis, visada taip, kai namo. Gerai matosi krantas, kuriuo atėjom, kai tylu, lengvai ir susišūkautum, tik kad nėra su kuo, mes čia vienui vieni.


Kažkaip pametam taką, todėl vienintelis aiškus orientyras – ežero pakrantė, paklysti net visai žioplavotam būtų tikrai nelengva 😊 Dukros iš tolo pamato tautinėm spalvom nuteptą poilsiavietę, paskui kiek tolėliau – dar vieną, tikrai netikėtos spalvos miške. Šypsomės.


Va, už minutės ir Bedugnis vėl pasimato. Nuovargio visai nejaučiam, norisi įkvėpti miško dar, dar ir dar... Žinau, kad tuoj už posūkio stovės automobilis, sulėtinu žingsnį...

O kiek pagrubusiom rankom apkabintas kavos puodelis miške, iš termoso, na, nesakykit, vistiek skanesnis nei namuose. Meiliai šiltas ir beprotiškai kvapnus 😊 Valgom sumuštinius, taip godžiai, lyg nepusryčiavę, lyg namai būtų kažkur visai toli... Tiesiog labai gera taip būti...




„... Štai vieškeliu ateina Dievas...“, - užniūniuoju mintyse. Prisimenat, kaip griebia viduj? Juk tikrai žinot ir prisimenat...

Šypsausi. Kartais net ir tylėdamas gali pasakyti daug daugiau... 😉

 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Laikas ir tikėjimas

Visai visai mažulėlis kaimas bene koks dešimtis kilometrų nuo Suvalkų kadaise skambėjo jotvingių balsais. Vėliau, beveik iki XVIII amžiaus p...