Diena Lietuvai

 “…Tu – mažutė, tu telpi visa

Į Čiurlionio karalių delnus...

Tu – riekelė duonos kasdieninės

Ant pasaulio vaišių pilno stalo…”

J. Degutytė, 1964m.

Dieną skiriame Lietuvai. Ne mitingams, ne mojavimu vėliavėle ir mušimusi į krūtinę – “va, žiūrėkit, koks aš patriotas!”, ne. Mes tiesiog norime būti su Lietuva. 

Pirmas sustojimas – tuoj už Ringaudų mūrinukų, prie Tabariškių Kristaus Karaliaus bažnyčios. Tokia mažutė, neįprastos akiai formos, ir visai keistoje vietoje. Matyt, prieš beveik 100 metų, kai kūrėsi parapija, viskas čia buvo kitaip, teko skaityti, kad bažnyčia stovi buvusio dvaro pastato vietoje. 

Mažose kapinaitėse šalia netikėtai aptinkam gamtininko Tado Ivanausko kapą, beveik viduryj, prie kryžiaus trupančiu postamentu. Pasakoju vaikams Ivanausko istoriją, kiek ją žinau… 

Kiek tolėliau – Mitkūnai, čia žemėlapiuose pažymėta apleistos bažnyčios vieta. Ieškom, sukiojamės, buksuojam, viskas veltui, o paklausti nėra ko, naujakurių gatvelės tuščios. Tiek to, skubam.

Kelios minutės asfaltu, sukam į kairę ir vėl murkdomės purve, tiesa, neilgai, iki artimiausio miško. Jau iš tolo matosi pilkas Digrių koplyčios gyvenimas… Ją dar XIXa. pradžioje pastatė Fredos dvarininkas J. Godlevskis, šalia stovėjo ir medinė varpinė bei kunigo namas. Deja, laikas ir žmogus negailestingai padarė savo juodą darbą, dabar čia – tik byrančios sienos…

Kiek tolėliau – Padainupys, stabteliu įamžinti lakūnams S. Dariui ir S. Girėnui 1933 m. pastatytą paminklą. Okupacinė valdžia jį nugriovė ir čia pat laukuose užkasė. Dabar vėl viskas savo vietose, nuo 1989 m. 😊

Pažėruose, kur gyvena vos keli šimtai žmonių, stovi dvi bažnyčios, senoji (nuo 1910 m.), beveik pasirėmusi į augalotą maumedį, ir naujoji (nuo 1997 m.), dangų remianti. Kam tiek…? Beje, senosios šventoriuje, kryžių ir antkapių pašonėj, stovi tebenaudojamas gyvenamasis namas su ūkiniu pastatu, net mačiau viduj kažką besikrapštant 😊 

O vos už kelių kilometrų nuo kaimo, pamiškėj, - partizano Juozo Lukšos-Daumanto žūties vieta, tik truputėlį pasikratyti vieškeliu. Išskleidžiam trispalvę, pritylam…

Mišku iki Kazlų Rūdos – be nuotykių, rodos, kelias pats veža 😊  Apsukam ratą, pasidairom prie stoties. Vienišas pašepęs vietinis stebisi, kam fotografuojam, - “gal jau karas?” Nuraminam, ir už poros gatvelių jau stojam prie bažnyčios, parapija kaip tik šiemet mini įkūrimo šimtmetį. Mielos moksleiviukės prie šventoriaus vartų apdalina mus šventinėm juostelėm į atlapus pasipuošti. Šypsomės, visiems smagu 😊

O už tuoj Kazlų Rūdos prasideda įdomumai 😊 Asfaltas džiugina, o štai miškas abipus jo – visai apsemtas, mirksta be gailesčio. Mums kaip tik nusukti kairėn, tolyn į gilumą,  navigacija veda link Griešių piliakalnio. Oooo, vaikeli… Plaukiam skysta buza, braukdami busiuko apačią, net dūšioj griežia… Ir kelių vingių kelias baigiasi neišmatuojamoj ledų baloj, tiesiog nukęsta…

Vargais negalais apsisukam, kenčia busas, aš kartoju visus žinomus keiksmažodžius, ir tyliai, ir pusbalsiu…Ne keliai, o bėdų bėda, ir paskui – dar didesnė bėda, kol apsukam mišką iš kitos pusės… Visko gaila… 😊 Vyšnia ant torto – bedingstąs internetas… Bet čia kaip stebuklą sutinkam KTU žygeivių klubą, bene 30 jaunuolių, ir pasirodo, kad mums – pakeliui, o jie kelią žino 😊 Traukiam kartu, smagiai šnekamės, kiek čia beeiti – vos kilometrą 😊 Va, ir piliakalnis – lyg kumpa ožkos nugara kiek tolėliau nuo kelio, vos 4-5 metrų aukščio, nė neįtartum. Pirmas šiemet, valiooooo!!! Dabar jau laikas poilsiui ir kavos puodeliui, galim kiek atsipūsti...

Vėl vargstam permirkusiais kaimo keliais, tikra kančia. Stojam Antanave, busiukas net atsidūsta iš palengvėjimo... Dvaras, kurio gaila - taip galėčiau pavadinti tai, kas liko. Kiek makabriška ir simboliška, kad nušiurusiuose dvaro rūmuose glaudžiasi kultūros centras ir medicinos punktas, nuvaryta kultūra ir medicina... Už spirito gamyklos tvoros – dvaro ūkinio pastato likučiai. Va, tik medinė XVIII a. dvaro koplyčia ir parkas šiandien atrodo solidžiai, yra kuo pasidžiaugti. O kažkada čia virė gyvenimas, veikė „Nektaro“ bravoras, spirito varykla, mielių gamyklėlė. Pabuvom nors šalia 😊

Už Antanavo, peršokę sūkuriuojančią Pilvės vagą, pristabdom prie 1937 metais pastatytos Plioplių koplyčios. Užrašas virš durų skelbia amžinąją tiesą - „FIAT VOLUNTAS TUA“ (lotyniškai „teesie Tavo valia“). Už galinės sienos – storos pušies baublys su stogeliu. Neskubi kaimo ramybė...

Labai simboliška, kad pagrindinė Pilviškių gatvė – vasario 16-osios 😊 Riedam neskubėdami, dairydamiesi, kol sustojam prie Švč. Trejybės bažnyčios. Tokia keista istorija, mat jos statyba nuo 1942 m. užtruko ilgiau nei bažnyčia naudojama... Visai šalia Pilvė įteka į Šešupę, stebimės pavasario srovės galia, net šiurpoka... Santakoje kaip tik pagerbtas žuvusiųjų už nepriklausomybę atminimas, kryžiaus formos aikštelėje plazda vėliava, piramidė – tarsi amžinybės simbolis. 

Visai lengvai surandam ir buvusio piliakalnio vietą, tik kad čia belikę krūmynai ir pelke bevirstanti bala, istorija nukasta, iškasta ir sunaikinta, bet istorikų sąvaduose piliakalnis ligšiol yra 😊 Ai, dar apžiūrim mielutę geležinkelio stotį ir metodistų bažnyčią, o paskutinę nuotrauką pasidarom prie buvusios evangelikų bažnyčios. Su Pilviškiais – baigta 😊

Lyg būtų mažai, vėl kratom kaulus vieškeliu, ir jau visai gaila ir savęs, ir vargšo mūsų automobilio. Kelias galiausiai išnyksta purve, laimei, iš tolo pamatom Piliūnų piliakalnio kepurę. „Jamam“ pėstute. Piliakalnis - visai nedidukas, mažu kalniuku tarsi įbridęs į patvinusią Rausvės ir Šešupės santaką. Aikštelės forma, jei įsižiūrėti atidžiau, kiek primena Lietuvos kontūrus, papėdėje – senas žymuo.

Į balą puolęs, sausas nekelsi. Mes nesitraukiam, sukandę dantis, lendam gilyn, ieškoti kaimų tarpumiškiuose paklydusios Parausių koplyčios. Azartą apmalšina kiek įšilęs nuo šventimo kaimietis, sako, - „bandykit, jei ką – arklį išnuomosiu“. Nebandom, vėl brendam pėstute. Gaila koplyčios. Juodų lentų sienos, išdaužyti langai, kaži kur pradingusios pamato plytos... Nukeliu storą durų kablį, atsargiai praveriu duris. Ant sienų – dulkėmis nukloti dar metaliniai vainikai jau sutrūnijusiom ir pabalusiom juostom... Prisimenu tokius, buvo madingi gal prieš daugiau nei 50 metų, o gal ir dar seniau... Išlupta ir nudraskyta viskas, net buvusio altoriaus pamatas. „Saugomas valstybės“ – tarsi šaiposi metalinis žymuo ant sienos. Grįžtam kiek sumišę, tylėdami, nėra noro juokauti.

Trys fazanai Šunskų miestelio herbe reiškia tris dorybes - tikėjimą, viltį ir meilę. Juoda spalva simbolių kalboje įkūnija išmintį, išsilavinimą, ji yra ir derlingos žemės spalva. Apeinam dar 1795 metais iš akmenų ir plytų sumūrytą bažnyčią, užrakinta. Kelias minutes užtrunkam miestelio parke, pavartom baublyje įruoštą bibliotekėlę. Pakalbinta dviratininkė apie netoliese esantį Piliakalnių piliakalnį nieko nežino, tik pakraipo galvą. 

Ieškom patys, laimei, šįkart viskas gerokai paprasčiau... Aišku, vėl murkdomės purve, slydinėjam nuo kelkraščio iki kelkraščio, bet randam - tuoj už apleistos sodybos Piliakalnių kaime, Rytupio šlaite. Buvęs didelis ir gražus, deja, sovietmečiu naudotas kaip karjeras, o dalis jo tapo užtvanka... Iš istorijos – tik bevardis piliakalnio žymuo... Ir begriūvantys namai šalia – lyg antrąkart išėjusių į nebūtį žmonių pėdsakai...

Tai va. Devynios su puse valandos kelyje, 316 kilometrų kančios, pilna taurė liūdnų įspūdžių ir emocijų. Sukandę dantis, kartais net pakeldami balsą ar nukąsdami žodžius, parsivežam į kolekciją dar 4 aplankytus piliakalnius.

Šiandien kelias mums davė visko, lyg šimtą gyvenimų... Parsivežėm savyje dalelę Lietuvos.

Ir aš šypsausi. Juk iš tiesų, net ir murzinose vieškelių balose galima pamatyti dangaus atspindį. Svarbiausia – ko ieškai.