Iš anos kelionės po variklio apsauga parsivežę bene pusė karučio žvyro, šiandieną nutariam toliau nevažiuoti ir giliau į miškus nelįsti, juolab, ir su laiku šiandien kiek striuka.
Kiek pasimėgavę greitkeliu Vilniaus link, pro Bačkonis sukam Liutonių kryptimi, ir, apsukę lanką, sugrįžtam į Mūro Strėvininkus. Kadaise Strėvininkų pavadinimu buvo net keturi kaimai, tai vienam jų dėl baltų dvaro mūrų ilgainiui ir prigijo toks pavadinimas. Pamatom iš tolo.
Nuo 1600 m. čia buvo Oginskių giminės valdos. XIX
a. pradžioje Oginskių Strėvininkų dvaras buvo šio regiono dvarų kultūros
židinys. Deja, XVII a. pastatytus prabangius Strėvininkų dvaro rūmus, kiek
vėliau moderniai įkurtus audimo ir balinimo fabrikus bei spirito varyklą, caro
valdžia iš Gabrieliaus Oginskio atėmė po 1831 metų sukilimo. Kaip rašo
istorikai, dviejų aukštų čerpėmis dengtuose dvaro rūmuose buvo daugiau nei 30
kambarių, paklotos parketo grindys, šildoma krosnimis. Pirmo aukšto kambarių
lubos buvo tapytos... Ne tapetuotos – tapytos! Dviejų aukštų audimo fabriko
mūriniame pastate, pastatytame greta dvaro rūmų, buvo sumontuotos 62 audimo
staklės. Beje, gal kam bus naujiena - iš senos ir kilmingos giminės, valdžiusios Mūro
Strėvininkų dvarą, yra kilęs pasaulinio garso rusų kompozitorius Igoris Stravinskis.
Dvaro rūmai itin nukentėjo I-ojo pasaulinio karo metu, o nuo 1922 m. su
pertraukomis čia veikė invalidų prieglauda, vėl buvo užveistas sodas. Dabar čia
– Strėvininkų socialinės globos namai.
Kiek tolėliau nuo dvaro auksiniais kupolais šviečia Strėvininkų Dievo Motinos Dangun ėmimo sentikių cerkvė. Pažliugusia ir beveik upeliu virtusia Cerkvės gatvele nusileidžiam žemyn, ir beveik prie tvoros mus pasitinka šventikas Pavelas.
Ilgus metus cerkve ir tikinčiaisiais rūpinosi jo senelis Zotikas Aleksejevas. Kaip tik dabar baigiami cerkvės restauracijos darbai, pluša ir parapijiečiai. Pasikalbam. Tėvas Pavelas atvažiuoja iš Vilniaus, nors visai šalia yra ir jų giminės sodyba, dažnai čia vasaroja. Čia ir užaugęs. Anot jo, sentikių parapijų visoje Lietuvoje likę apie 60, daugiausia – Vilniaus ir Zarasų krašte. Mūro Strėvininkų cerkvėj kažkokių istorinių ikonų ar relikvijų ir nelikę, cerkvė degė, daug kartų lindo vagys. Kas svarbu ir šventa, apeigoms atsiveža iš Vilniaus. Anksčiau Mūro Strėvininkuose gyveno gausi sentikių bendruomenė, sako, maždaug 1935 buvo gausiausia Lietuvoje – apie 1000 žmonių (su gretimų kaimų sentikiais). Fotografavom tik lauke, nes viduj dar tvarkomasi, grožio nedaug.
Nespėję apšilti, stojam
Liutonių kaimo pradžioje, prie kapinaičių. Šone, visai prie tvoros palaidotas
vokietis Adolfas Šefleris (1871-1935), dar 1929 m. ant Strėvos upės pastatęs
iki šių dienų išlikusį malūną. Gal ir antkapį statė koks vokietis – raidės
aiškios, gerai įžiūrimos, tikra vokiška kokybė 😊
O pajuodęs medinis malūnas –
kiek tolėliau. Jau pakrypęs, pabyrėjusiais langais, kažkur išėjusiomis durimis…
Prieš keletą metų teko būti ir viduj, o dabar – privati valda, iš tolo ambrija
nedraugiškas vilkšunis. Prieš malūno užtvankos likučius į Strėvą įsilieja
Kiementa, rudas vanduo sūkuriais net švokščia, atgrasindandamas norą prieiti arčiau.
Gal ir gerai. Tik istorijos gaila – taip ir nugarmės kurią dieną į Strėvą…
Miško kelyj trumpam vėl grįžtam į žiemą, kelias slidus, baltut baltutėlis, atleidžiu pedalą. Naujųjų Kietaviškių bažnyčią pamatom iš tolo, ne kartą čia buvę. Sustoju, apeinu ratą, prisimenu čia gyvenusį kunigą ir muziką Teodorą Brazį, surinkusį bene 2000 lietuvių liaudies dainų. Gera kolekcija būtų 😊 Šventoriuje – rašytojo Juozo Kralikausko kapas. Sako, mainais už palaidojimą šventoriuje anas pažadėjęs bažnyčiai visą savo turtą, bet paliko tik skolas… 😊 Gavosi toks verslas “nuo nulio” 😊
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą