Neperžengti slenksčiai

Ramu po naktinės audros, atlėgo, ir žiema šiandienos švelnumu tarsi gundo į lauką. Rakinam duris...

Iki Žiežmarių dvaro – kelios minutės. Vartai – užrakinti. Smalsumui numalšinti einam patvoriu – bene kur bus mano platumo  plyšys. Aišku, taip ir yra, kuo toliau nuo gatvės - tuo mažiau tvoros 😊 Vasarą čia tikrai gražu, žalia, na, bent jau kai žvelgi pro automobilio langą, ir tik akimirką. O kai įsižiūri atidžiau – liūdesys, metų laikas neprideda žavesio. Šlapia, šalta, svetima. Net kolonų baltumas - ne baltas, o liūdnas...

Apeinam ratu, pro langus pasidairydami į seniai išėjusių ir nebaigtus darbus metusių statybininkų pėdsakus. Rodos, išgąsdinti pabėgo... Kluonas nugriuvusiu stogu, tarsi ašaromis apsamanoję medinės skultūros, rūdžių pagraužti žibintai, sunykęs tvenkinio grožis – tiek beliko iš grafo B. Tiškevičiaus XIXa. viduryje statytų rūmų. Visai nugyventa istorija. Gaila...

Dabartinis Žiemarių kultūros centras - buvusi caro laikų ligoninė, pastatyta dar 1890 metais. Namo fasadas - irgi su baltomis kolonomis, tik šios, atrodo, čia žydėte žydi, tarsi kviesdamos vidun. Kiek pabūnam sekmadienio tyloj, gundomi galingo Strėvos kalbėjimo...

Beje, ant namo šalia – senoviškai stilingi labai jau nagingo meistro padirbinti lietvamzdžiai, sustokit kada pasidžiaugti. Retai kur tokius pamatysi, tiesa?

Vilniaus gatvėje, tuoj už bažnyčios – išlikęs XXa. pradžios aludario namas. Jame anuomet veikė krautuvėlė, aludė, o kitame gale gyveno savininkas. Stovi galu į gatvę, išdailintom langinėm ir durų apvadais, kiek atgaivintas, deja, - jau tik iš tolo gražus. Reikia šeimininko rankų, o jų, matyt, nėra... Arba rankos – ne iš tos vietos 😊

Anapus gatvės (Vilniaus 8) – anuomet žydui H. Rubinovičiui priklausęs kino teatro „Aušra“ pastatas. Kino filmus rodydavo savaitgaliais, savininkas pats miestelyje klijuodavo reklamas ir pardavinėdavo bilietus. Sako, ir bilietai kainavę skirtingai – kam ant suolo sėdėt, o kam – ant kėdės... Vykdavo ir šokiai, kuriuose grodavo šaulių orkestras. Ech, istorijos su kolonomis, visos jos - tokios skirtingos...

Tarp namų pralendam link šviežumu kvepiančios žydų sinagogos. Tokių kaip ši, medinių, Lietuvoje liko tik 14, o ir visai gali būti, kad Lietuva – vienitelė šalis, kur išlikę medinės sinagogos. Vidun šviesa sklinda per 18 langų – jų net daugiau, nei reikalauja judaizmo religinis įstatymas (halacha). Ir čia – užrakinta, lango kamputyje baltuoja telefono numeris su gražiu lietuvišku žodžiu „Information“ 😊

Tuoj už greitkelio į Vilnių – mieganti Triliškių dvaro sodyba. Nė gyvos dvasios, visiška žiema. Arba pabaiga. Juoduoja pavieniai parko medžiai, už krūmokšnių subaltuoja tvenkinio linija. Jokio pėdsako. Rodos, gyvenimo šurmulys – kažkur anapus, o dvaras, savo istoriją skaičiuojantis nuo 1744-ųjų, tuoj parašys paskutinę eilutę. Be daugtaškio :(

Štai tiek šiandien istorijos. Įdomūs, nežinomi ir neatrasti dalykai – šalia mūsų, reikia tik šį tą pakelti nuo sofutės... 😉