Stasiūnai - taip arti, kad vos spėju užbaigti mintį...
Kam – kaimas, kam –
kaimelis, o mudviem su Reda – mūsų šeimos ištakai, čia pirmą kartą kartu
peržengėm savo namų slenkstį. Išbraidytas kiekvienas takelis, paliestas bene
kiekvienas medis, krūmas ar didesnis akmuo. Kiek čia sulaukta rytų, kiek
palydėta vakarų... Kiek veidų likę atmintyj...
Šiandien sugrįžom.
Parko gatvelė – kiek į
šoną. Dvaro pilkuma iš tolo rėžia akį šviežiame sniege. Lyg suplėšyti istorijos
puslapiai pavirtę durys... Įskilusio stiklo skiautės... Dažų draiskanos...
Kažkurio kambario gale – bene sveika išlikusi krosnis.
Dešinysis dvaro šonas sudegęs iki pat stogo, juoduoja jau nepagydomu skausmu... Įlendam į rūsį, prieblandoje gerai matosi skliautai, laiptai, šimtametės plytos ir dar visai sveiki mediniai perdangos rąstai, bet tai viskas, kas likę iš istorijos.
Skaudžiai kažkaip. Šaltai. Lyg botagu viduj...
Pirmieji XVII amžiaus
viduryje paminėti Vladikiškių dvaro savininkai – mažai žinoma Kierdėjų giminė. Kai
Elena Kierdėjūtė ištekėjo už Mato Romerio, prasidėjo kelis šimtmečius (iki 1926
metų) trukęs Romerių valdymas. Pabaigos pradžia buvo dar 1922-aisiais, kai
pagal Lietuvos valstybės didžiosios žemės reformos įstatymą
Vladikiškių dvaro žemės buvo išparceliuotos. 1926 m. Kamilė Romerytė Vladikiškių dvarą su sodu ir
trobomis pardavė Chatkevičiams. Taip Romerių giminė, Vladikiškių dvarą
valdžiusi apie 250 metų, padėjo tašką...
Paskutinis dvaro savininkas, iš kurio 1940 m.
sovietų valdžia nusavino dvaro pastatus, buvo Zigmas Šimašius, dvarą nusipirkęs
1934 metais. Sovietiniais laikais dvare buvo įsikūręs Kaišiadorių rajono žemės
ūkio technikos operatyvinis centras, vėliau – socialiniai būstai. Dvaras
kentėjo... Šiandien dvaro likučiai priklauso privačiam asmeniui ir laukia naujo
savininko, tuo pačiu - gal ir savo atgimimo, kas žino... Tik kad tas laikas –
toks negailestingas, kasdien pasiima po trupinėlį sau...
Istorikai spėlioja, kad dabartinis
dvaro pastatas pastatytas XVIII a. antroje pusėje ar XIX a. pradžioje. Apie
dvaro vidaus interjerą faktų, deja, neliko, tačiau apie jame buvusią biblioteką
liudija retsykiais dar aptinkamos knygos su Vladikiškių bibliotekos ekslibriais
(su įrašu po karūna - "BIBLIOTEKA WŁADYKISKA").
Tebestovi mūrinis tvartas ir
svirnas, taip pat išliko pavieniai parko medžiai ir tvenkinys. Medinis
malūnas, taip ir nesulaukęs šviesesnių dienų, sudegė iki pamatų dar 2011
metais, puikiai prisimenam…
Kokiu
nevaržomu siautuliu nuo nakties sninga… Snaigės, kaip ir laikas, neturi
šešėlio.
Bet
palieka pėdsakus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą