Prieš šimtą metų ir dabar...

Daugiau nei prieš šimtą metų nutilo paskutiniai I-ojo pasaulinio karo pabūklai, palikę neišdildomus pėdsakus istorijoje ir žmonių likimuose...

Šiandien pamatyti ir paliesti istoriją išsiruošiam į Kauno apylinkes. Ką ten apylinkes – bene į patį Kauną, nes, kuriuo keliuku bepasuktum, vis į kažkieno pilies kiemą...

Prieš pat Kauną – rodyklė į Karčiupį, mums čia labai trumpam, tik pamatyti 😊 Samanose tarp eglių tarsi baltas grybas pūpso nedidukė Karčiupio Švč. Mergelės Marijos Krikščionių pagalbos koplyčia. Vis nuskubėdavom, tai nors šiandien...

Karčiupio Švč. Mergelės Marijos Krikščionių pagalbos koplyčia

Narėpai. Narėpų blindažai (bunkeriai) – viena gynybinių linijų atkarpų, pastatytų 1915 m. vokiečių armijos. Po Kauno tvirtovės žlugimo vokiečiai juos pastatė, ruošdamiesi carinės Rusijos armijos puolimui. Narėpų blindažai yra I Pasaulinio karo gynybinės linijos (Vaišvydava-Palemonas-Narėpai-Domeikava) dalis, visų jų šaudymo angos atsuktos į rytus ar šiaurės rytus. 

Tarsi įsispaudę samanose išlikę dar visai ryškios apkasų, jungiančių blindažus, linijos. Vienas iš blindažų - kažkiek aptvarkytu įėjimu, tarsi atšviežintas. Kitur – išplėšta viskas, kas galima, likę tik metalinės durų vyrių dalys... 

Anot istorikų, nuo dabartinių Kauno marių iki Neries per Palemoną, Amalius, Narėpus, Kleboniškį iki pat Lentainių netoli Domeikavos anuomet iškilo apie 300 betoninių pastatų. Jie buvo suskirstyti į tris grupes: pasyvieji bunkeriai-slėptuvės, aktyvieji, kuriuose buvo įrengti šaudymo lizdai, ir stebėjimo bunkeriai. Čia, Narėpuose, likę apie dvidešimt įvairios būklės blindažų. Ir dabar supergeras laikas juos pamatyti...

Kiek tolėliau keliuku link Neries, miško proskynoje – puiki panorama, atsiradusi, iškirtus eglyną dujotiekio trasai. Dešinysis Neries krantas - lyg ant delno, maži žmogiukai jodinėja mažais žirgais...:)

Vos pariedėję miesto centro link, jau Savanorių pr. pradžioje, nors dar visai miške, vėl sukam į dešinę, kol atsiremiam į krūmus. Kažkur čia – Biruliškių blindažai, irgi menantys I-ąjį pasaulinį... Gerai, kad kiek pašalę, vedini navigacijos, brendam žolėmis iki kelių, traiškydami menkutį ledą po kojomis. Yra! Sprogimų chaotiškai išvartyti pusmetrio storio, o gal ir storesni, betoniai luitai... Kasinėjimų duobės... Degintos ir nesudegintos šiukšlės... Nejauku. Blindažai kažkiek primena netvarkingai numestas, suglamžytas ir laiko nuniokotas kepures. Tuo pačiu takeliu tylėdami grįžtam, dar dukart paslydęs skaudžiai suklumpu...

„Apšerkšniję mūsų žiemos -
Balta, balta - kur dairais -
Ilgas pasakas mažiemus
Seka pirkioj vakarais.“

S. Nėris dabar visai ne „ant bangos“. Gal todėl dingo ir nuoroda į poetės namus nuo greitkelio į Vilnių, ir sugaudyti kelio galą gali tik Palemone, už sovietmečio pramonės monstrų. Mes pasukam į Lakštingalų slėnį ant marių kranto, nutilę poetės namai - kiek aukščiau šalia. Ramybė. Baltut baltutėlė marių ramybė, tik mikroskopinės žvejų figūrėlės kažkur tolumoje... Daug jų, tarsi mažų musiukų, kiekvienas tikriausiai laukia savo svajonių žuvies 😊

Paskutinis mūsų sustojimas – prie Jakštonių kaimo kapinaičių. Jos visai šalia greitkelio, vos už keliolikos pušelių, bet skubėdami mes niekada nerandam laiko... Tiesą sakant, ir to kaimo beveik nėra – senoji kaimo vieta liko marių dugne, o naujoje prieš dešimtmetį tegyveno 6 žmonės... Kelias taip ir nusileidžia tiesiai tiesiai į marias, beveik į Meilės įlanką... Atsargiai paleidžiu savo moterį ant ledo – rankom mojuoja, laikosi ir neskęsta 😊 Aukštai pušyje - medinė širdis su vardais. Kažkieno gal laiminga istorija...

O visai šalia – Ramūno sklypo tvora su kameromis, taip taip, to paties garsaus politiko, vargšų užtarėjo ir geresnio gyvenimo mesijo. Kažkur ten – nematomi danieliai, asteroidų stebėjimo observatorija ir dar velniai žino kas...

Gal irgi bunkeris 😊 Kitam karui, prieš savus 😊

Kiekvienas mes turim savo karą...