Po Lietuvą, link Lietavos

 Šiandien dešimtis kartų važiuotu keliu pasukom į Jonavos pusę. Net degalų Kaišiadoryse nesipylėm, pakeliui tikėdamiesi rasti pigiau, bet skaudžiai apsirikom, visur brangu... Taigi, pro Jonavą, Upninkus, miškais sukom ieškoti trijų Padaigų piliakalnių. Jei ne navigacija, rasti juos - jokių galimybių, tiesą sakant, net ir minčių ieškoti nekiltų.

Beveik 20 kilometrų išsimalę laukų ir miško keliukais, išnirom prie vienišos sodybos pamiškėj. Kieme šnekus svetingas šeimininkas net nenustebo, išgirdęs, ko ieškom, anot jo, čia jei ir užsuka kas, tai tik piliakalnio ieškoti :) Mums pasisekė – piliakalnis čia pat už sodybos, jį žymintį stulpelį įkasė tik aną savaitę, žodžiu, viskas dar šviežia :)

Piliakalnis apaugęs mišku, šlaitai statūs, bet įveikiami. Sodybos šeimininko tėvas kažkada dar laiptus ant jo meistravo, bet dabar jų – nė ženklo... Pirmasis įveiktas, gera pradžia. Tik užtrukom kelyje iki jo visus 65 kilometrus...

Miško venos sužalotos galingų miškavežių, sunku sukiotis tarp duobių, bet visai nesunkiai radom ir II-ąjį. Tiesa, jokio stulpelio čia nėra, pasikliovėm sveiku protu ir navigacija. Šlaitai laaaaaabai statūs, slydom, kabinomės už šakų, ir vargais negalais pasiekėm viršūnę. Leistis dar sunkiau – lapais čiuoži lyg sniegu :)

Ir juokėmės visai kaip žiemą :)

Dar už kelių šimtų metrų navigacija liepė sustoti vėl, kelias link Padaigų III-ojo baigėsi. Vos įžiūrimu takeliu, pro dvi seniai apleistas sodybas, vienas kitą tempdami užsiropštėm ant dar baisesnio šlaito. Ne, čia ne tai ko mums reikėjo, mums – už dar vieno slėnio, ir vėl aukštyn, ir dar tiek pat... Bet smagu stovėti pačioje viršūnėje. Piliakalnis didingas, tarsi su maža kepurėle pačiame viršuje, tačiau labai jau pasislėpęs, matyt, dar laukia savo šlovės valandų, kai jo link atsiras nuoroda ir takas. Čia visiškai tylu. Net spengia.

Kai pasukom namo, mintyse suvirpėjo – juk šalia Lietava, REIKIA pamatyti. Aaaapsisukom, ir miško keliukais dar giliau, iki pat... Tikrai vertėjo, gražu... Anksčiau net manyta, kad šitas už kelio vingį ne ką ilgesnis upeliokas davė pavadinimą mūsų šaliai, bet paskui ir mokslininkai susikirto, atsirado kitaip manančių. Paskanavę šaltinio vandens, žiemkenčiais nubridom pažiūrėt, kur menkutė Lietava pradingsta tinginiaujančios Neries ramybėje... Kažkur visai šalia kitam krante įsilieja daug triukšmingesnė Lomena, plentu zuja automobiliai, o čia – ramybė...

Vėl miškais link Upninkų. Kirtimų žaizdos – kas keli kilometrai, atrodo, tarsi karo ar uragano nuniokota. Upninkuose – nieko. Užmatėm kelias moterėles stotelėj, senutėle „Audi“ į parduotuvę atskriejo „velnio lašų“ pora vietinių, na, dar šarvojimo salės durys buvo praviros. Sužavėjo gėlių jūra pagrindinės gatvės viduryje, matyt, jai išleistas visas miestelio metų biudžetas. O gėrėtis nėra kam. Prie bažnyčios nestojom, joje buvom pernai. O va prie šaltinio anapus Šventosios – na, būtinai :) Čia ir posūkis į Dubių piliakalnį, bet mes jį radom dar 2017-aisiais.

Jau beveik visai Jonavoje – Gudžionių piliakalnis. Pernai mes jo pabijojom, manėm - neįveikiamas. O šiemet naujai įkastas ženklas šviečia ir vilioja iš tolo :) Dar už kelių dešimčių metrų – ir senasis ženklas. Va, ir suprask, kaip čia yra – ar tie „statytojai“ patingėjo truputį arčiau paėjėti, ar stulpas per sunkus... Žodžiu, nuo stulpo iki piliakalnio – dar gabaliukas žolių bangomis, bet kai jauti pergalės skonį, įveikti nesunku. Aikštelė didelė, plati, bet buvusią didybę slepia miškas. Stovint viršūnėje, gerai girdėti apačioje patvenkto Lokio upelio pyktis...

Jonava. Čia irgi užsukom pernykščių klaidų taisyti, ieškoti Laukagalių piliakalnio. Tuomet atrodė - krūmuose, beveik džiunglėse, nulis šansų. Tiesa, anąkart ne vieni buvom, kompanija irgi tingėjo... Savo nuostabai, šį kartą net taką ir naujai įkastą žymėjimo stulpą radom. Pirma šlaitu užsikeberiojo Elena Marija, dingo iš akių ir sušuko – „piliakalnis tai čia!!!” Pasirodo, ir Laukagalių piliakalnis - visai ne šlaitas, o dar viena maža kepurė viršuje, na, kaip maža uogytė ant torto :)

Tai štai – visi penki. Vakaro arbatėlės jau visiškoje tamsoje sustojom prie Gegužinės bažnyčios. Taip net skaniau – azarto skonio, su trupučiu nuovargio ir vakaro vėsa...

Viskas. 149 kilometrai per 5 valandas. Jau 188 įveikti piliakalniai...

Keturių žvaigždučių kelionė

 Šeštadienis, 16.10val. Gal pirmą kartą toks vėlyvas startas, bet kitaip nesigavo – reikia laiko ir namams, ir duonai kasdieninei užsidirbti :) Pajudėjom Stakliškių link, „imti“ pernai lankytų, bet neįveiktų Prienų rajono piliakalnių. Buvom ne tokie atkaklūs, mažiau patyrę ir mažiau užsispyrę :)

Trumpas sustojimas Kalviuose, akimirką pasigėrėti bažnyčia ir vaizdu į ežerą nuo šventoriaus. Bažnyčia dabar „apsiklojusi“ pastoliais, matyt, žiemai ruošiasi :) Prieš bažnyčią pastatyta kažin kokios linksmos karalaitės žuvelės metalo skulptūra, visai mielai atrodo, pernai jos nebuvo. Dulkėmis skubam tolyn, vakaras vejasi...

Kruonio bažnyčia

Noreikiškių I-asis ir II-asis piliakalniai beveik šalia, juos teskiria keliasdešimt metrų. Tai va, pernai į vieną kopti pasirodė per statu, ir žolės per aukštos, o kito tiesiog nemokėjom ieškoti. Šiandien prasiyrėm dilgėles ir įveikėm! Buvusį piliakalnių žymėjimą primena tik beskylantis medinis stulpas be jokio užrašo. O jei reiktų sakyt, kur ieškot, taip ir sakytume – „už kemsyno, karvės blynų, tarp žolynų – dilgėlynų“ :) Gražūs, tik statūs Alšios slėniai, bet juos gali užmatyti tik proskynose...

Noreikiškių I-asis

Noreikiškių II-asis

Paskui mums dingo navigacija, matyt, papuolėm į tą 1 proc. Lietuvos teritorijos, kuri be ryšio, tik kad mūsų kelionės tokie atvejai labai dažni. Gal mūsų procentas didesnis, ar Lietuva ūgtelėjo :) Taip kaimo keliukais vietoj Stakliškių atsidūrėm Užuguostyje, čia kapinaitėse ilsisi Redos proseneliai. Visai pritilęs kaimas, mes tik bažnyčia pasigėrėjom, ir iškart tolyn.

Užuguosčio Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia

Privalomas dalykas Stakliškėse – užsukti į „Stakliškių midaus“ firminę parduotuvę, prie jos sutikom geraširdžius barzdylas baikerius, kurie mielai sutiko nusifografuoti kartu. Smagūs nuoširdūs žmonės, irgi kelionių azarto apimti... O kolekciją papildžiau net 5 naujais butelaičiais, va!

Švč. Trejybės bažnyčia Stakliškėse

Tuoj už miestelio – Stakliškių I-asis piliakalnis, dar vadinamas Piliakalnio vardu. Simboliška, tiesa? Per žiemkenčių lauką, visai išdžiūvusios Guostės vagą, ir užsikepurnėjom. Piliakalnio aikštelė didelė, šlaitai statūs, sunkiai įveikiami. 1957 m. šiose vietose aptiktas unikalus Stakliškių lobis - sidabrinių papuošalų kolekcija. Manyta, kad jie priklausė Lietuvos didikams, o šie lobį paslėpė XV a. Įdomiausia, kad lobį suradęs žmogus niekam apie tai nesipasakojo, o dalį radinio tiesiog išlydė blizgėms. Tačiau visus kitus radinius pavyko išsaugoti. Nuorodų link piliakalnio, aišku, nėra...

Stakliškių I-asis

Kai pernai ieškojom Stakliškių II-ojo, vietiniai žmonės prigąsdino, kad jau ten tai „niekaip niekaip“, mat po 2011 metų uragano Anatolijaus miškai liko nevalyti. Pasirodo, be reikalo tikėjom, velnias ne toks juodas, kaip jį paišo. Peršokom Trydupio upeliuką (fainuolis, ane?), lindom miškan automobiliu, kol keliukas dingo brūzgynuose, paskui griuvom, virtom, bet radom! Tik trupučiuką, visai mažą trupučiuką mažom ašarytėm palaistėm, nuo dilgėlių...

Stakliškių II-asis

Tai štai, galim nusipiešt dar keturias žvaigždutes ant vieno iš mūsų „tankų“ :) Su Prienų piliakalniais baigta, įveikti visi.

Dabar jau 183 pergalės!

Grįžom tamsoje. Šmėstelėjo stirnaitės, vienišas zuikis, o mus vedė žiburiukai... Namo, mėgautis ledais, mes jų nusipelnėm...

Antras kartas du kartus

 Dienos trumpėja, kelionės irgi... Šįsyk pasukom link Darsūniškio, čia miškų glūdumoje tūno pasislėpę Varkališkių I-asis ir II-asis piliakalniai. Prisiminėm 2015-uosius, kai dar su kolekcininkų klubu „Kaišedarai“ brovėmės link jų per brūzgynus, kaip tada buvo sunku... Ir Elžbietą Mariją tuomet dar teko nešti glėbyje, o dabar ji jau viską pati, dažnai net pagalbos ranką ištiesia :)

Šiandien buvo tikrai lengviau. Gal kad ūgtelėjom trimis metais, gal kad gerokai įgudom ieškoti trumpiausio ir patogiausio kelio, sunku pasakyti.

Pirmojo piliakalnio link – vėl tuo pačiu pušų tuneliu, kaip ir anąkart. Dabar mes buvom gudresni, „pataupėm“ kojas ir kelis šimtus papildomų metrų įveikėm važiuoti, tol, kol keliukas visai nedingo žolėse. Čia pat atsivėrė ir piliakalnis stačiu sužėlusiu šlaitu. Tako nėra ir niekada, matyt, nebuvo, taigi, tarp miško kirtimo atliekų teko itin atidžiai dėlioti kojas. Šonus braukė avietės, gervuogės, kur ne kur pasimatė viena kita žvynabudės kepurė. Įsivaizduoti piliakalnio formą ir dydį labai sunku, vaizdo nuo viršūnės beveik nesimato, jei ne kirtavietė, vargu, ar piliakalnis apskritai būtų pasiekiamas. „Užsipliusavom“, ir žemyn... Istorija čia net „nekvepia“, nėra ką saugoti, tai valstybė, matyt, labai ir nesistengia, leisdama vykdyti kirtimus iki pat piliakalnio viršūnės.

Varkališkių I-asis

Dar už kelių šimtų metrų – Varkališkių II-asis. Anąkart buvo labai šlapia, dabar viskas OK. Kiek paėję, aptikom poilsiui paliktą traktorių. Matyt, darbininkams baigėsi noras dirbti, taip ir liko... :) Na, ir užsikepurnėjom, tiesa, gerokai pavinguriavę stačiu šlaitu, vengdami išvartų ir brūzgynų. Nežinodamas nė neįtartum čia esant piliakalnį, nieko nesimato. Sustojom įsiamžinti aukščiausioje kalno vietoje, laimei, aptikę nedidelę proskyną. Nugaros šlapios...

Varkališkių II-asis

Va tokie jie, paskutiniai surasti rajono piliakalniai, palikti Varkališkių miške be jokios lentelės, be jokios nuorodos ir žymės, „saugomi“ valstybės...

Grįždami dar sustojom pasigėrėt Lapainios ir Nemuno santaka. Žvejai čia, matyt, labai tvarkingi, net menkos šiukšlelės nematyti, o va stalas, rėmas palapinei ir laužavietė – paruošti naudoti :) Nemunas jau išplatėjęs, ramus tarsi ežeras, srovės net nejauti, tik bangelių šnaresį... Ir visa pakrantė rudens padabinta – geltona, žalia, raudona... Gera pabūti.

Visų šeimos įveiktų piliakalnių nuotraukas pagal rajonus galite rasti mūsų svetainėje – http://public.fotki.com/labutuk/braziu-seimos-piliakaln/

Nuo dabar – jau 179 mūsų noro ir atkaklumo pergalės prieš save pačius, prieš abejingumą, prieš paprastą „tingiu“...