Šeštadienis, 16.10val. Gal pirmą kartą toks vėlyvas startas, bet kitaip nesigavo – reikia laiko ir namams, ir duonai kasdieninei užsidirbti :) Pajudėjom Stakliškių link, „imti“ pernai lankytų, bet neįveiktų Prienų rajono piliakalnių. Buvom ne tokie atkaklūs, mažiau patyrę ir mažiau užsispyrę :)
Trumpas sustojimas Kalviuose, akimirką pasigėrėti bažnyčia ir vaizdu į ežerą nuo šventoriaus. Bažnyčia dabar „apsiklojusi“ pastoliais, matyt, žiemai ruošiasi :) Prieš bažnyčią pastatyta kažin kokios linksmos karalaitės žuvelės metalo skulptūra, visai mielai atrodo, pernai jos nebuvo. Dulkėmis skubam tolyn, vakaras vejasi...
 |
| Kruonio bažnyčia |
Noreikiškių I-asis ir II-asis piliakalniai beveik šalia, juos teskiria keliasdešimt metrų. Tai va, pernai į vieną kopti pasirodė per statu, ir žolės per aukštos, o kito tiesiog nemokėjom ieškoti. Šiandien prasiyrėm dilgėles ir įveikėm! Buvusį piliakalnių žymėjimą primena tik beskylantis medinis stulpas be jokio užrašo. O jei reiktų sakyt, kur ieškot, taip ir sakytume – „už kemsyno, karvės blynų, tarp žolynų – dilgėlynų“ :) Gražūs, tik statūs Alšios slėniai, bet juos gali užmatyti tik proskynose...
 |
| Noreikiškių I-asis |
 |
| Noreikiškių II-asis |
Paskui mums dingo navigacija, matyt, papuolėm į tą 1 proc. Lietuvos teritorijos, kuri be ryšio, tik kad mūsų kelionės tokie atvejai labai dažni. Gal mūsų procentas didesnis, ar Lietuva ūgtelėjo :) Taip kaimo keliukais vietoj Stakliškių atsidūrėm Užuguostyje, čia kapinaitėse ilsisi Redos proseneliai. Visai pritilęs kaimas, mes tik bažnyčia pasigėrėjom, ir iškart tolyn.
 |
| Užuguosčio Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia |
Privalomas dalykas Stakliškėse – užsukti į „Stakliškių midaus“ firminę parduotuvę, prie jos sutikom geraširdžius barzdylas baikerius, kurie mielai sutiko nusifografuoti kartu. Smagūs nuoširdūs žmonės, irgi kelionių azarto apimti... O kolekciją papildžiau net 5 naujais butelaičiais, va!
 |
| Švč. Trejybės bažnyčia Stakliškėse |
Tuoj už miestelio – Stakliškių I-asis piliakalnis, dar vadinamas Piliakalnio vardu. Simboliška, tiesa? Per žiemkenčių lauką, visai išdžiūvusios Guostės vagą, ir užsikepurnėjom. Piliakalnio aikštelė didelė, šlaitai statūs, sunkiai įveikiami. 1957 m. šiose vietose aptiktas unikalus Stakliškių lobis - sidabrinių papuošalų kolekcija. Manyta, kad jie priklausė Lietuvos didikams, o šie lobį paslėpė XV a. Įdomiausia, kad lobį suradęs žmogus niekam apie tai nesipasakojo, o dalį radinio tiesiog išlydė blizgėms. Tačiau visus kitus radinius pavyko išsaugoti. Nuorodų link piliakalnio, aišku, nėra...
 |
| Stakliškių I-asis |
Kai pernai ieškojom Stakliškių II-ojo, vietiniai žmonės prigąsdino, kad jau ten tai „niekaip niekaip“, mat po 2011 metų uragano Anatolijaus miškai liko nevalyti. Pasirodo, be reikalo tikėjom, velnias ne toks juodas, kaip jį paišo. Peršokom Trydupio upeliuką (fainuolis, ane?), lindom miškan automobiliu, kol keliukas dingo brūzgynuose, paskui griuvom, virtom, bet radom! Tik trupučiuką, visai mažą trupučiuką mažom ašarytėm palaistėm, nuo dilgėlių...
 |
| Stakliškių II-asis |
Tai štai, galim nusipiešt dar keturias žvaigždutes ant vieno iš mūsų „tankų“ :) Su Prienų piliakalniais baigta, įveikti visi.
Dabar jau 183 pergalės!
Grįžom tamsoje. Šmėstelėjo stirnaitės, vienišas zuikis, o mus vedė žiburiukai... Namo, mėgautis ledais, mes jų nusipelnėm...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą