Šiandien dešimtis kartų važiuotu keliu pasukom į Jonavos pusę. Net degalų Kaišiadoryse nesipylėm, pakeliui tikėdamiesi rasti pigiau, bet skaudžiai apsirikom, visur brangu... Taigi, pro Jonavą, Upninkus, miškais sukom ieškoti trijų Padaigų piliakalnių. Jei ne navigacija, rasti juos - jokių galimybių, tiesą sakant, net ir minčių ieškoti nekiltų.
Beveik 20 kilometrų išsimalę laukų ir miško keliukais, išnirom prie vienišos sodybos pamiškėj. Kieme šnekus svetingas šeimininkas net nenustebo, išgirdęs, ko ieškom, anot jo, čia jei ir užsuka kas, tai tik piliakalnio ieškoti :) Mums pasisekė – piliakalnis čia pat už sodybos, jį žymintį stulpelį įkasė tik aną savaitę, žodžiu, viskas dar šviežia :)
Piliakalnis apaugęs mišku, šlaitai statūs, bet įveikiami. Sodybos šeimininko tėvas kažkada dar laiptus ant jo meistravo, bet dabar jų – nė ženklo... Pirmasis įveiktas, gera pradžia. Tik užtrukom kelyje iki jo visus 65 kilometrus...
Miško venos sužalotos galingų miškavežių, sunku sukiotis tarp duobių, bet visai nesunkiai radom ir II-ąjį. Tiesa, jokio stulpelio čia nėra, pasikliovėm sveiku protu ir navigacija. Šlaitai laaaaaabai statūs, slydom, kabinomės už šakų, ir vargais negalais pasiekėm viršūnę. Leistis dar sunkiau – lapais čiuoži lyg sniegu :)
Ir juokėmės visai kaip žiemą :)
Dar už kelių šimtų metrų navigacija liepė sustoti vėl, kelias link Padaigų III-ojo baigėsi. Vos įžiūrimu takeliu, pro dvi seniai apleistas sodybas, vienas kitą tempdami užsiropštėm ant dar baisesnio šlaito. Ne, čia ne tai ko mums reikėjo, mums – už dar vieno slėnio, ir vėl aukštyn, ir dar tiek pat... Bet smagu stovėti pačioje viršūnėje. Piliakalnis didingas, tarsi su maža kepurėle pačiame viršuje, tačiau labai jau pasislėpęs, matyt, dar laukia savo šlovės valandų, kai jo link atsiras nuoroda ir takas. Čia visiškai tylu. Net spengia.
Kai pasukom namo, mintyse suvirpėjo – juk šalia Lietava, REIKIA pamatyti. Aaaapsisukom, ir miško keliukais dar giliau, iki pat... Tikrai vertėjo, gražu... Anksčiau net manyta, kad šitas už kelio vingį ne ką ilgesnis upeliokas davė pavadinimą mūsų šaliai, bet paskui ir mokslininkai susikirto, atsirado kitaip manančių. Paskanavę šaltinio vandens, žiemkenčiais nubridom pažiūrėt, kur menkutė Lietava pradingsta tinginiaujančios Neries ramybėje... Kažkur visai šalia kitam krante įsilieja daug triukšmingesnė Lomena, plentu zuja automobiliai, o čia – ramybė...
Vėl miškais link Upninkų. Kirtimų žaizdos – kas keli kilometrai, atrodo, tarsi karo ar uragano nuniokota. Upninkuose – nieko. Užmatėm kelias moterėles stotelėj, senutėle „Audi“ į parduotuvę atskriejo „velnio lašų“ pora vietinių, na, dar šarvojimo salės durys buvo praviros. Sužavėjo gėlių jūra pagrindinės gatvės viduryje, matyt, jai išleistas visas miestelio metų biudžetas. O gėrėtis nėra kam. Prie bažnyčios nestojom, joje buvom pernai. O va prie šaltinio anapus Šventosios – na, būtinai :) Čia ir posūkis į Dubių piliakalnį, bet mes jį radom dar 2017-aisiais.
Jau beveik visai Jonavoje – Gudžionių piliakalnis. Pernai mes jo pabijojom, manėm - neįveikiamas. O šiemet naujai įkastas ženklas šviečia ir vilioja iš tolo :) Dar už kelių dešimčių metrų – ir senasis ženklas. Va, ir suprask, kaip čia yra – ar tie „statytojai“ patingėjo truputį arčiau paėjėti, ar stulpas per sunkus... Žodžiu, nuo stulpo iki piliakalnio – dar gabaliukas žolių bangomis, bet kai jauti pergalės skonį, įveikti nesunku. Aikštelė didelė, plati, bet buvusią didybę slepia miškas. Stovint viršūnėje, gerai girdėti apačioje patvenkto Lokio upelio pyktis...
Tai štai – visi penki. Vakaro arbatėlės jau visiškoje tamsoje sustojom prie Gegužinės bažnyčios. Taip net skaniau – azarto skonio, su trupučiu nuovargio ir vakaro vėsa...
Viskas. 149 kilometrai per 5 valandas. Jau 188 įveikti piliakalniai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą