Dienos trumpėja, kelionės irgi... Šįsyk pasukom link Darsūniškio, čia miškų glūdumoje tūno pasislėpę Varkališkių I-asis ir II-asis piliakalniai. Prisiminėm 2015-uosius, kai dar su kolekcininkų klubu „Kaišedarai“ brovėmės link jų per brūzgynus, kaip tada buvo sunku... Ir Elžbietą Mariją tuomet dar teko nešti glėbyje, o dabar ji jau viską pati, dažnai net pagalbos ranką ištiesia :)
Šiandien buvo tikrai lengviau. Gal kad ūgtelėjom trimis metais, gal kad gerokai įgudom ieškoti trumpiausio ir patogiausio kelio, sunku pasakyti.
Pirmojo piliakalnio link – vėl tuo pačiu pušų tuneliu, kaip ir anąkart. Dabar mes buvom gudresni, „pataupėm“ kojas ir kelis šimtus papildomų metrų įveikėm važiuoti, tol, kol keliukas visai nedingo žolėse. Čia pat atsivėrė ir piliakalnis stačiu sužėlusiu šlaitu. Tako nėra ir niekada, matyt, nebuvo, taigi, tarp miško kirtimo atliekų teko itin atidžiai dėlioti kojas. Šonus braukė avietės, gervuogės, kur ne kur pasimatė viena kita žvynabudės kepurė. Įsivaizduoti piliakalnio formą ir dydį labai sunku, vaizdo nuo viršūnės beveik nesimato, jei ne kirtavietė, vargu, ar piliakalnis apskritai būtų pasiekiamas. „Užsipliusavom“, ir žemyn... Istorija čia net „nekvepia“, nėra ką saugoti, tai valstybė, matyt, labai ir nesistengia, leisdama vykdyti kirtimus iki pat piliakalnio viršūnės.
 |
| Varkališkių I-asis |
Dar už kelių šimtų metrų – Varkališkių II-asis. Anąkart buvo labai šlapia, dabar viskas OK. Kiek paėję, aptikom poilsiui paliktą traktorių. Matyt, darbininkams baigėsi noras dirbti, taip ir liko... :) Na, ir užsikepurnėjom, tiesa, gerokai pavinguriavę stačiu šlaitu, vengdami išvartų ir brūzgynų. Nežinodamas nė neįtartum čia esant piliakalnį, nieko nesimato. Sustojom įsiamžinti aukščiausioje kalno vietoje, laimei, aptikę nedidelę proskyną. Nugaros šlapios...
 |
| Varkališkių II-asis |
Va tokie jie, paskutiniai surasti rajono piliakalniai, palikti Varkališkių miške be jokios lentelės, be jokios nuorodos ir žymės, „saugomi“ valstybės...
Grįždami dar sustojom pasigėrėt Lapainios ir Nemuno santaka. Žvejai čia, matyt, labai tvarkingi, net menkos šiukšlelės nematyti, o va stalas, rėmas palapinei ir laužavietė – paruošti naudoti :) Nemunas jau išplatėjęs, ramus tarsi ežeras, srovės net nejauti, tik bangelių šnaresį... Ir visa pakrantė rudens padabinta – geltona, žalia, raudona... Gera pabūti.
Visų šeimos įveiktų piliakalnių nuotraukas pagal rajonus galite rasti mūsų svetainėje – http://public.fotki.com/labutuk/braziu-seimos-piliakaln/
Nuo dabar – jau 179 mūsų noro ir atkaklumo pergalės prieš save pačius, prieš abejingumą, prieš paprastą „tingiu“...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą