Reikia prisiminti... Šiandien plačioje Redos giminėje buvo kaip tik tokia diena, kai rinkomės prisiminti ir pagerbti buvusius šalia mūsų ir jau išėjusius Anapilin... O mes vėl surezgėm gudrų planą ir Betygalos link išpyškėjom gerokai anksčiau, norėdami išvysti dar neatrastus Lietuvos piliakalnius. Bagažinėje – guminiai batai, užkandžiai ir gėrimai, tai beveik viskas, ko mums reikia :)
Na, dar vaikiškas naktipuodis, būna kartais tokių ekstra atvejų :)
Gerokai už Kauno, šalia autostrados pastebėję kaupą runkelių, objektyve pamatom bažnytėlę, čia pat ir keliukas, na, kaip neužsuksi. Pasirodo, čia Lesčių Dievo apvaizdos bažnyčia su varpine, tokia vieniša laukų tyloje... Seni kapai, šalia – vos pora sodybų, žmonių nesimato. Neužtrunkam.
 |
| Lesčių Dievo apvaizdos bažnyčia su varpine |
Pasukę Ariogalos link, kiek užtrukom, ieškodami Daugėliškių piliakalnio, mat navigacija klydo. Teko klausti, užsukus į dailią sodybą. Tikrai – dar nebuvo kitaip, kad ieškodami pagalbos, sutiktume piktą ar net blogai nusiteikusį žmogų. Va ir čia – svetingas ūkio šeimininkas palydėjo iki pat piliakalnio, išpasakojo visas istorijas. Piliakalnio grožį sunku įvertinti, skendi krūmynuose, matyt, tikrasis jo veidas matosi tik iš kito tvenkinio kranto šaltuoju metų laiku, kai nėra lapijos. Dar įamžinom svetingo ūkininko limuzinų veislės bulių, tikrą milžiną su 22 žmonom :)
 |
| Daugėliškių piliakalnis |
Kiek tolėliau asfaltu – Gėluva. Čia ieškoti piliakalnio buvom dar pernai, deja, tuomet planus sujaukė užtvaras su spyna. Šįsyk viskas OK, kelias laisvas, ir mes sustojom ant paties piliakalnio aikštelės, čia galima, ji beveik futbolo aikštės dydžio. Anot legendos, ant kalno šventą ugnį kurstė geltonkasė vaidilutė Birutė. Ją įsižiūrėjo narsus karys Darbutas ir naktį pasiryžo Birutę pagrobti iš šventyklos. Vaidilutė tam nesipriešino, tačiau dėl to supyko Perkūnas ir trenkė žaibu į Birutę, kuri paliko šventąją ugnį. Toje vietoje, kur šalia kalno skradžiai prasmego Birutė, dabar trykšta šaltinis. Tuo tarpu Darbutą žyniai nubaudė sudegindami jį ant laužo. Va kaip liūdna...
 |
| Gėluvos Birutkalnis |
 |
| Gėluva |
Ariogala kažkada buvo Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio dvaru. Po centrą nešmirinėjam, nėra kada, iš karto sukam link buvusios dvaro sodybos. Liūdesys, visiškas liūdesys... Jei būtų įmanoma pavogti langų akiduobes, matyt, būtų dingusios ir jos – daugiau čia nieko nelikę, tik pliki sienojai... O būta didybės dar nuo XVII a., tik laikas ir žmonės padarė savo...
 |
| Ariogalos davaras |
Nors laikas spaudė sukti link Betygalos, negalėjom nesustoti prie Ariogalos šaltinio anapus Dubysos, visai trumpam, tik nuotraukai ir gurkšniui :) Čia – pirmasis šios dienos šaltinis, bus dar :)
O dar už kelių kilometrų, tuoj už Kirkšnovės – antras šaltinis, sako, jo vanduo visus metus toks pat, dešimties laipsnių šilumos. Jį ir kelią link Darbutų I-ojo piliakalnio maloniai parodė p. R. Aniulis, pažįstamas jau daug daug metų, bet šiandien visai netikėtai sutiktas. Pasirodo, čia – jo valdos, ir sodybos svečiais, ir šaltiniu, ir piliakalniu tenka rūpintis.
 |
| Darbutų I-asis piliakalnis |
Nors kopti nesudėtinga, bet tikrai sunku – kalnas aukštas ir status. Viršūnėje – įspūdingo dydžio stela su antkapiu čia palaidotam vietos dvarininkui Bielskiui. Sako, po stela anksčiau buvusi tokia gili duobė, kad įmetus akmenuką, jis niekaip niekaip nepasiekdavo dugno...
O Darbutų II-ąjį radom visai lengvai, keliuku kiek tolėliau, bet visai brūzgynuose, teko brautis. Va, mūsų „Fordui“ grįžt buvo sunkiau, baisiai jau status ir smėlingas šlaitas.
 |
| Darbutų II-asis piliakalnis |
Betygalos kapinės. Čia ilsisi mums brangūs žmonės. Minutės tylai ir susikaupimui, minutės sugrįžti ir prisiminti... Laikas negailestingas...
Negaliu nepaminėt – visai šalia pagrindinio tako ilsisi poeto Maironio tėvai Ona ir Aleksandras Mačiuliai, nuo čia už keliolikos kilometrų – ir poeto tėviškė. Kapinių kamputyje – betoninis monstras II-jame Pasauliniame kare žuvusiems sovietų kariams, tiesa, kažkodėl likęs visai plikas, be jokio užrašo.
Ir visai čia pat už kapinių tvoros – Betygalos II-asis piliakalnis, dar vadinamas Aukos kalnu. Šlaite stovi XIXa. pastatyta penkiakampė koplyčia. Piliakalnis tvarkomas, smagus takas, užkopėm ir nusiritom žemyn linksmai plepėdami :)
 |
| Betygalos II-asis |
Kiek tolėliau įmirkusiu keliuku – ir Betygalos I-asis piliakalnis, taip pat tvarkomas. Nuo viršūnės atsiveria puikūs Dubysos slėnių vaizdai, stovėk ir gėrėkis, kvėpuot užmiršęs :)
 |
| Betygalos I-asis |
Betygalos Šv. Mikalojaus bažnyčia su varpine matosi dar iš tolo, nuo kapinių. Viduje kuklu, bet savaip šilta. Nustebino grindys medinėmis vinimis, išlikę dar nuo statybos laikų. O miestelis turi gerus šeimininkus, kuriems rūpi istorija. Jaukūs bendruomenės namai, kuriuose pietavome, tvarkomos senosios kapinės, beždžionių tiltas per Dubysą, dar vienas šiandien surastas šaltinis, šeštą šimtą metų skaičiuojantis M. Daukšos ąžuolas ir Vytauto paminklas, iškentėjęs visus sovietmečio bandymus jį nugriauti – va, kiek visko, bet tikrai ne viskas. Mums pasakojo apie mokytoją A. Jušką, kurio dėka ir rūpesčiu Betygala šiandien tokia, kokią pamatėm...
 |
| Betygalos Šv. Mikalojaus bažnyčia |
Reda prisiminė, kaip su a.a. diedeliu Stasiu veždavo malti grūdus, taigi, ir mes pasukom į Maslaušiškių malūną. Privatizuotas, bet gal ir geriau – viskas išsaugota, nors ir užrakinta. Mus įleido bent aplink pasidairyti, paklaidžiojom, pasigėrėjom putojančia Dubysa.
O pasroviui aukštyn – Burbiškių dvaro skausmas, visai toks pats, kaip Ariogaloj... Tik sode pamatėm dar nesunaikintą kažkokią elnio ir arklio sintezės skulptūrą, patikėkit, tyloje iš tolėliau atrodo kiek kraupokai :)
Liko paskutinis sustojimas – Ročiškės piliakalnis. Miškais, smėlynais, beveik iki pat, drąsesni gal ir užvažiuotų, mes nutarėm paėjėti. Puikus! Tiesa, griovių ir arimų tarsi išdalintas gabalais, bet vaizdai nuo jo - vienas malonumas akiai… Istorikas Liudvikas Kšivickis spėjo piliakalnyje buvus Mindaugo Vorutą, bet dabar čia – jokių užuominų, tik nuoroda, kurios dar reikia paieškoti :)
 |
| Ročiškės piliakalnis |
Pasidairę į laikrodžius ir vienas kitą, pasukom ne namo... Pirmiausia – į Ugionis, pamatyti dar 1836 metais statytą bažnyčią ir koplyčią su jos viduje esančiu šaltiniu. Keisti dalykai – bažnyčia kažkodėl stovi skersa, šlaite po šventoriaus tvora – palaidojimo rūsys lenkiškais rašmenimis. Kiek tolėliau – koplyčia, jos viduje – šaltinis, semk, tikėk, o gal...
Tuoj už Dubysos, asfaltu, vieškeliu, o paskui ir beveik pievų keliukais dar pabandėm surasti Ginaičių piliakalnį. Navigacija juodais skaičiukais tvirtino, kad radom. Gal, patikėkim. Neįžengiami brūzgynai, paropojom kažkiek šlaitu viršun, bet dangus neprašviesėjo, o kur viršūnė – nematyt, piliakalnio plotas žemėlapyje didelis. Tvirtinam, kad pabuvom, vėliavą prisiminimui išskleidėm :)
Liko paskutinė netikėto plano dalis – Bažavalės piliakalnis. Vėl paklaidžiojom, pakeiksnojom navigaciją, bet radom, vėl su malonių žmonių pagalba. Ir nuo šuns apgynė, ir parodė, ir elektrinį piemenį sutramdė. Mažutėlis tas Barsukalnis :) Bet gražus, pažymėtas kaip priklauso, nudaužius nereikalingas raides nuo stulpelio :)
Dabar jau tikrai viskas. Vieškeliu palindę po autostrada, sukom namo, nuovargiui kertant per kojas...
11 valandų, 263 kilometrai, virš 13000 žingsnių... Ir net 9 piliakalniai į šeimos kolekciją, dabar jau - 177.
Ačiū Tau, Betygala, už mažo miestelio svetingumą...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą