Blyškiais atminties šešėliais

Kelias iš Prienų Kauno link – siauras, vingiuotas ir visai nemalonus vairuoti, todėl Reda susikaupus, net nesidairo į šalis. O aš patogiai, kiek tai įmanoma, įsirangau į keleivio sėdynę. Mums – netoli, vos 6 kilometrai, todėl laikas neprailgsta.

Ašmintos dvarvietė skendėja visiškoje tyloje. Ko gero, istoriją čia mena tik keli išlikę šimtamečiai parko medžiai, nes buvusiuose dvaro rūmuose dabar įsikūręs Ašmintos daugiafunkcinis centras. 

Medžių alėjos jau niekur neveda, tik iki sklypo pakraščio... Du tvenkiniai – didesnis prieš dvarą, bebaigiąs užželti, nors saulė dar dūksta bangelėse, kitas – vidinėje kiemo pusėje, iš jo likusi tik negili duobė... Riogso akmenys – gal atvežti, o gal iš neišlikusių pastatų pamatų, kas žino... 

Dvaras, matyt, buvo pastatytas XVI a. antroje pusėje, nes jau 1609 m. Prienų ir Birštono valdytojas G. Horvatas dvarą ir 33 valakus žemės užrašė bažnyčiai. Ilgainiui dvaro savininkai keitėsi. XVII a. pabaigoje Ašmintos ir aplinkinius kaimus valdė dvarininkas Poznaras, ant Ošvenčios upelio pastatęs užtvanką su vandens malūnu. Valdant dvarininkui Miuleriui, buvo pastatyti nauji dvaro rūmai. įveistas parkas. Dar žinoma, kad paskutinis dvaro savininkas Pyževas turėjo žirgyną. 

Ir tai būtų bene viskas, bet Reda lyg miglotai prisimena, kad jaunystėje su bičiule ėjo į čia savaitgaliais vykusius šokius. “O gal ir ne čia”, - lyg nuramina, kai pakeliu antakius. Pasijuokiam…

Iki XVII a. iškilusio Pagirmuonių dvaro – dar kiek pakentėti, kratomės, tikėdamiesi matyti kažką tokio ohoho… Deja, ne. Tik prie raudonų plytų svirno, nors ir sudarkyto vėlesnio laikmečio priestatų, dar gali įžiūrėti kažkiek grožio ir istorijos, o kitur – nyku… Svirnas, ko gero, ir dabar naudojamas, ant paklaipusių durų kabo spynos, nepakrutinsi… 

Dvaro pastatas, kuriame anksčiau buvo įrengti butai – be durų ir langų, įgriuvusiu stogu, nors lyg ir besiruošiąs naujam gyvenimui – kažkas kažką bando remontuoti. Nedraugiškas kaimietis vandens ir muilo nemačiusiu veidu dar paburba, kad čia “privati teritorija, šeimininkai nenorėtų…”, bet nelabai klausom, ir nuo keliuko puikiai matosi beviltiškumas… Tik žydėjimas svaigina…

Stabtelim prie juodo akmens pakelėje. “Skurdas laisvoje valstybėje geriau už perteklių vergijoje", - prieš daugelį amžių sakė graikų filosofas Demokritas, nepatikslinęs, kuo reikia mokėti už laisvę, bet kaina visais laikais buvo pati aukščiausia – gyvybės...

Algis Lenčiauskas, Antanas Senikas, Vytautas Grybauskas, Kazys Kazakevičius - keturių partizanų pavardės primena niūrų 1949-ųjų kovą, jie žuvo išduoti...

„Prisimink mūsų vardus", - atklydusio pakeleivio tarsi prašo akmenyje iškalti laisvės kovotojų veidai...

2023-05-01

 

 

Po tylą

Grakšti šviesiai rusvų plytų bažnyčia puošia Birštoną nuo XX a. pirmojo dešimtmečio. Nedidelė, harmoningų ir griežtų linijų šventovė – autoritetingiausio to meto bažnyčių architekto Vaclovo Michnevičiaus kūrinys. 1899 m. į Birštoną iš Vilniaus klebonauti atvyko karmelitų vienuolis kunigas Albertas Rubša, kuris ėmėsi uoliai rūpintis dabartinės bažnyčios statyba. Kertinis bažnyčios akmuo buvo padėtas 1903 m. Buvo įkurtas statytojų komitetas, renkamos aukos bažnyčios statybai, organizuojami labdaros koncertai. Deja, statybų pabaigos ir bažnyčios konsekravimo A. Rubša nesulaukė, miręs 1904-aisiais… Jo kapas – senosiose Birštono kapinėse… 

Darbų organizavimą perėmė kunigas Jonas Karvelis, bet tik specialiai bažbyčios statyboms Birštone pastačius plytų fabriką, darbai įsibėgėjo. Statybas prižiūrėjo kaunietis architektas Edmundas Frykas. Galų gale, 1909 m. bažnyčia buvo pašventinta, jai suteiktas Šv. Antano Paduviečio titulas.

Šventorių supa šimtamečiai maumedžiai. Metų našta slegia medžius, ko gero, jie tikrai atsimena pradžių pradžią… Prie tvoros – jau kiek pablukę velykiniai kiaušiniai sulig žmogum, lyg amžina Velykų šventė. Riogso didelis rąstas, vos apglėbt, gal kokiam kryžiui padirbinti…

Laukiu šv. mišių pabaigos, noriu pasidairyti viduje. Kunigo balsas aiškiai sklinda net lauke, rodos, nuvilnija į gatvę. Gal tikrai – kas nors įsiklausys ir stabtelės… Kyšteliu nosį vidun. Mano nuostabai, ant kolonų įrengtuose ekranuose net tolimiausiam bažnyčios kampelyje gali matyti kunigą ir skaityti maldos žodžius. Raidės didelės, fonas ryškus, tinka net senoliams… Ir čia atėjo technologijos…

Kitoje šventoriaus pusėje - kunigo Alfonso Babono kapas. Ilgus metus rūpinęsis išeivijos lietuvių sielovada JAV, gyvenimo saulėlydyje grįžo gyventi į Birštoną ir bažnyčiai atidavė paskutinius metus, visa save.

Pagaliau žengiu vidun. Skliautuotus bažnyčios langus puošia įspūdingi Atgimimo priešaušryje sukurti vitražai, skirti mūsų kunigaikščiams, vyskupams, 500-osioms Lietuvos krikšto metinėms. Akinamai šviesu, todėl gerai nufotografuoti sunku, o iš lauko – visai neįmanoma… Mozaikinės akmens plokščių grindys – lyg saulėje atgyjusi šachmatų lenta, kurioje mintimis kiekvienas galime dėlioti savo “juoda” ir “balta”. Na, dar ir mėlyna, jei kam reikia. Kairysis altorius kažkodėl uždengtas. Vienintelė gyvybė – tik žvakių liepsnelės. Stoviu, žiūriu, vieną uždegu… Norisi tikėti.

Lėtai dėlioju žingsnius. Čia irgi mūsų istorija…

Bažnyčios bendraamžiai vargonai tyli.

Saulė ritasi paskutiniu balandžio savaitgaliu… 

Velniabliūdis

Velnias, jei toks tikrai yra, matyt, gerai saugo savo nuosavybę, nes nuorodos į žemėlapiuose irgi miglotai pažymėtą Velniabliūdžio pažintinį taką tiesiog nėra, o žemėlapis meluoja. Va, į Žvėrinčiaus taką už kelių šimtų metrų - maloniai prašom, jo pradžią žymi net koplytėlė medyje, o čia – „blūdykit“...

Jei jau kada ieškosit, geriausias orientyras - Prienų pirminės sveikatos priežiūros centro pastatas ir už jo ištįsusi nieko nesauganti metalinė tvora. Va, šalia jos ir žingsniuojam gilyn į mišką. Dukros – greitesnės, spėja ir gėlių pasiskinti, ir nubudusį vabzdį pastebėti, o mudu su Reda atidžiai žiūrim po kojom, kiekviena išlindusi šaknis ar kietesnis grumstas man dar labai pavojingas... Bet palengva einam. Takelis lyg gyvatės liežuvis vis šakojasi, sukam labiau į dešinę. Kai kur kojos jau šlampa, reikia ieškoti aukštesnės ir sausesnės vietos. Kvepia drėgme ir pūvančiu medžiu. Prasideda Velniabliūdžio pelkė, vienintelė Nemuno kilpose. Kažkada būtent čia buvo kasamas gydomasis dumblas ir vežamas į Birštono gydyklas purvo vonių procedūroms. Ko gero, geriausias įmanomas orientyras, beje, kitokių ir nėra, - medinis tiltelis per griovį, virtusį rusvo geležingo vandens kanalu. 

Jau nuo čia, pažvelgus tolyn, pro medžius nesunkiai įžiūrim taką išilgai nuklotomis lentomis. Ačiū tiems, kas darė – takas sumeistrautas vyriškai grubiai, tvirtai ir patikimai. Tiesa, laikas jau atvėrė vieną kitą plyšį, medis neamžinas, tai eikit atidžiai. 

Netikėtai prasidėjęs, taip pat netikėtai takas ir baigiasi... Dukros ilga lazda dar pamakaluoja drumzliną vandenį, ieškodamos dugno, bet pelkė čia sekli, vos iki kelių. Numestas pagaliukas nukrenta į žoles, nesukeldamas net mažiausios bangelės... Medžių šaknys  šlapioje žemėje – lyg nuo metų naštos pajuodusios gyslos... 

Drėgmė sunkiasi į viršų, eiti vis sunkiau, ir nors jau įžiūrime tako pabaigą, iki kapinių tvoros Reda nueina viena. Takas ten ir baigiasi, lyg riba tarp pasaulių...

Nueitus 600 metrų grįžtam visai neskubėdami, lyg taupydami buvimo kartu minutes. Kvėpuojam pavasariu.

Visai tylu. Pelkė gyvena savo gyvenimą...