Kelias iš Prienų Kauno link –
siauras, vingiuotas ir visai nemalonus vairuoti, todėl Reda susikaupus, net
nesidairo į šalis. O aš patogiai, kiek tai įmanoma, įsirangau į keleivio
sėdynę. Mums – netoli, vos 6 kilometrai, todėl laikas neprailgsta.
Ašmintos dvarvietė skendėja visiškoje tyloje. Ko gero, istoriją čia mena tik keli išlikę šimtamečiai parko medžiai, nes buvusiuose dvaro rūmuose dabar įsikūręs Ašmintos daugiafunkcinis centras.
Medžių alėjos jau niekur neveda, tik iki sklypo pakraščio... Du tvenkiniai – didesnis prieš dvarą, bebaigiąs užželti, nors saulė dar dūksta bangelėse, kitas – vidinėje kiemo pusėje, iš jo likusi tik negili duobė... Riogso akmenys – gal atvežti, o gal iš neišlikusių pastatų pamatų, kas žino...
Dvaras, matyt, buvo pastatytas XVI a. antroje pusėje, nes jau 1609 m. Prienų ir Birštono valdytojas G. Horvatas dvarą ir 33 valakus žemės užrašė bažnyčiai. Ilgainiui dvaro savininkai keitėsi. XVII a. pabaigoje Ašmintos ir aplinkinius kaimus valdė dvarininkas Poznaras, ant Ošvenčios upelio pastatęs užtvanką su vandens malūnu. Valdant dvarininkui Miuleriui, buvo pastatyti nauji dvaro rūmai. įveistas parkas. Dar žinoma, kad paskutinis dvaro savininkas Pyževas turėjo žirgyną.
Ir tai būtų bene viskas, bet Reda lyg miglotai prisimena, kad jaunystėje
su bičiule ėjo į čia savaitgaliais vykusius šokius. “O gal ir ne čia”, - lyg
nuramina, kai pakeliu antakius. Pasijuokiam…
Iki XVII a. iškilusio Pagirmuonių dvaro – dar kiek pakentėti, kratomės, tikėdamiesi matyti kažką tokio ohoho… Deja, ne. Tik prie raudonų plytų svirno, nors ir sudarkyto vėlesnio laikmečio priestatų, dar gali įžiūrėti kažkiek grožio ir istorijos, o kitur – nyku… Svirnas, ko gero, ir dabar naudojamas, ant paklaipusių durų kabo spynos, nepakrutinsi…
Dvaro pastatas, kuriame anksčiau buvo įrengti butai – be
durų ir langų, įgriuvusiu stogu, nors lyg ir besiruošiąs naujam gyvenimui –
kažkas kažką bando remontuoti. Nedraugiškas kaimietis vandens ir muilo
nemačiusiu veidu dar paburba, kad čia “privati teritorija, šeimininkai
nenorėtų…”, bet nelabai klausom, ir nuo keliuko puikiai matosi beviltiškumas…
Tik žydėjimas svaigina…
Algis Lenčiauskas, Antanas
Senikas, Vytautas Grybauskas, Kazys Kazakevičius - keturių partizanų pavardės
primena niūrų 1949-ųjų kovą, jie žuvo išduoti...
„Prisimink mūsų vardus",
- atklydusio pakeleivio tarsi prašo akmenyje iškalti laisvės kovotojų veidai...
2023-05-01
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą