Mano laikas Birštone išseko lyg pavasarinis upelis… Bet neskubam tiesiausiu keliu namo, kaip visuomet, ieškom galimybės kažką pamatyti ir pažinti… Beveik prie Stakliškių prie meniškos medinės nuorodos į Gojaus mišką šokam nuo asfalto juostos ir už kelių kelio vingių stabtelim ant tiltelio per kirminu susirangusią Verknę.
Prienų rajono
pakraštyj, Verknės girininkijoje, esantis Gojaus miškas nuo kunigaikščių laikų
garsėjo žvėrių gausa ir galingais šimtamečiais ąžuolais. Ir dabar, net nepasukę
nuo keliuko gilyn į tankmę, lengvai suskaičiuojam bene kelias dešimtis brandžių
didingų medžių. Daugybė nuvirtusių ir dar augančių ąžuolų kalba apie šio miško
brandą, o pats jo pavadinimas nukelia mus į protėvių laikus su šventais
gojeliais, šaltiniais ir kalneliais.
Stojam atsivėrusioj proskynoj,
kiek tolėliau vienišas snaudžia Pakrovų kaimo vienkiemis. Gojaus ąžuolo link
veda medinis lentų takas. Mėgaujamės ramybe.
36 metrų aukščio ir daugiau
nei 6 metrų storio penktą šimtmetį pradėjęs Gojaus ąžuolas atsiveria visa savo
didybe. Užverčiam galvas aukštyn – aukščiausios šakos, atrodo, braukia per
lengvus pieno baltumo debesis… 14 metrų aukštyje ąžuolo kamienas šakojasi į dvi dalis,
galingas medis nukentėjo, kažkada trenkus žaibui. Senovėje tokie ugnies paženklinti
ąžuolai laikyti stebuklingais, net tikėta, kad iš tokio medžio pasidarius
arklą, lauke galima išnaikinti piktžoles. Delnu braukiu per gruoblėtą medžio
veidą, rodos, jaukiai šiltą nuo pavasario saulės. Tiesiog gražu…
O pamiškėj dar sustojam prie
vienišo kryžiaus partizanų atminimui, lyg nutilusiems Gojaus milžinams…
Jei ieškosit, Gojaus ąžuolo koordinatės: 54.567455, 24.279455
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą