Grakšti šviesiai rusvų plytų bažnyčia puošia Birštoną nuo XX a. pirmojo dešimtmečio. Nedidelė, harmoningų ir griežtų linijų šventovė – autoritetingiausio to meto bažnyčių architekto Vaclovo Michnevičiaus kūrinys. 1899 m. į Birštoną iš Vilniaus klebonauti atvyko karmelitų vienuolis kunigas Albertas Rubša, kuris ėmėsi uoliai rūpintis dabartinės bažnyčios statyba. Kertinis bažnyčios akmuo buvo padėtas 1903 m. Buvo įkurtas statytojų komitetas, renkamos aukos bažnyčios statybai, organizuojami labdaros koncertai. Deja, statybų pabaigos ir bažnyčios konsekravimo A. Rubša nesulaukė, miręs 1904-aisiais… Jo kapas – senosiose Birštono kapinėse…
Darbų organizavimą perėmė kunigas Jonas Karvelis, bet tik
specialiai bažbyčios statyboms Birštone pastačius plytų fabriką, darbai
įsibėgėjo. Statybas prižiūrėjo kaunietis architektas Edmundas Frykas. Galų
gale, 1909 m. bažnyčia buvo pašventinta, jai suteiktas Šv. Antano Paduviečio
titulas.
Šventorių supa šimtamečiai maumedžiai. Metų našta slegia medžius, ko gero, jie tikrai atsimena pradžių pradžią… Prie tvoros – jau kiek pablukę velykiniai kiaušiniai sulig žmogum, lyg amžina Velykų šventė. Riogso didelis rąstas, vos apglėbt, gal kokiam kryžiui padirbinti…
Laukiu šv. mišių pabaigos, noriu pasidairyti viduje. Kunigo
balsas aiškiai sklinda net lauke, rodos, nuvilnija į gatvę. Gal tikrai – kas
nors įsiklausys ir stabtelės… Kyšteliu nosį vidun. Mano nuostabai, ant kolonų
įrengtuose ekranuose net tolimiausiam bažnyčios kampelyje gali matyti kunigą ir
skaityti maldos žodžius. Raidės didelės, fonas ryškus, tinka net senoliams… Ir
čia atėjo technologijos…
Kitoje šventoriaus pusėje -
kunigo Alfonso Babono kapas. Ilgus metus rūpinęsis išeivijos lietuvių sielovada
JAV, gyvenimo saulėlydyje grįžo gyventi į Birštoną ir bažnyčiai atidavė paskutinius
metus, visa save.
Pagaliau žengiu vidun.
Skliautuotus bažnyčios langus puošia įspūdingi Atgimimo priešaušryje sukurti
vitražai, skirti mūsų kunigaikščiams, vyskupams, 500-osioms Lietuvos krikšto
metinėms. Akinamai šviesu, todėl gerai nufotografuoti sunku, o iš lauko – visai
neįmanoma… Mozaikinės akmens plokščių grindys – lyg saulėje atgyjusi šachmatų
lenta, kurioje mintimis kiekvienas galime dėlioti savo “juoda” ir “balta”. Na,
dar ir mėlyna, jei kam reikia. Kairysis altorius kažkodėl uždengtas. Vienintelė
gyvybė – tik žvakių liepsnelės. Stoviu, žiūriu, vieną uždegu… Norisi tikėti.
Lėtai dėlioju žingsnius. Čia
irgi mūsų istorija…
Bažnyčios bendraamžiai
vargonai tyli.
Saulė ritasi paskutiniu balandžio savaitgaliu…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą