Pasivaikščiojimai po tylą

Istorija prasideda nuo jos nežinojimo…

Kiekvienos kapinės, kaip ir žmonės, turi savo istoriją, paslaptis, gyvenimą ir mirtį. Senosios Birštono kapinės, veikusios iki 1961 metų, tęsia savo gyvenimą - jau vos matomais takais kartais praeina poilsiautojai, turistai ar tiesiog ramybės ieškantys žmonės… Mes, gyvieji, esame tarsi grandis, jungianti abu pasaulius…

Vos vos stumtelim pailsusius nuo laiko vartelius, gailiai sudejuoja, bet nepasiduoda… Lyg sustojęs laikas…

Kapinaitės miestelio centre slepia senąsias kurorto gyventojų istorijas. Akį patraukia kiek aukščiau tako stovintis puošnus ketaus paminklas.Na, gal buvęs “puošnus”, mat sulūžusiam paminklui būtinai reikia restauracijos… Čia – kunigo Rubšos kapas. Caro valdžiai uždarius karmelitų vienuolyną Vilniuje, 1899 m. į Birštoną klebonauti atvykęs karmelitų vienuolis kunigas Albertas Rubša ėmėsi rūpintis dabartinės mūrinės bažnyčios statyba, deja, jos konsekravimo nesulaukė, miręs 1904-aisiais…

Šalia – ir kunigo Kazimiero MIeškėno kapas, 13 metų tarnavusio klebono pareigose Birštono parapijoje.

Stabtelim raudono granito paminklas provizoriui Antanui Jodviršiui, kas žino, - gal buvusiam miestelio vaistininkui… Lyg trūktų kažko antkapio viršuje – gal kryžiaus, o gal nedidelės skulptūros, įprasminančios liūdesį…

Dydžiu išsiskiriančioje kapavietėje juodo granito paminklas žymi lenkės Felicijos Machwitz (1850–1911) poilsio vietą. Anot senųjų miesto gyventojų, lenkė F. Machwitz labai mylėjo Birštoną, finansavo kapinių tvoros įrengimą, prisidėjo lėšomis prie bažnyčios statybos ir labai norėjo būti čia palaidota. Čia buvo jos širdies namai.

Klaidžiojam. Prie tako - laiko jau gerokai nublukintas antkapinis paminklas 1941 m. birželio 23 d. žuvusio Birželio sukilėlio Antano Blekaičio atminimui, netolies – ir Birštono muziejaus statytojo, girininko Antano Katelės kapas. Naujesni mediniai kryžiai mena knygnešį Kajetoną Sviderskį, Birštono kleboną Povilą Sakalauską, Sibiro lageriuose kalintus ir Tėvynėn negrįžusius tremtinius…

Daug metalinių kryžių… Palinkę, pagraužti laiko tėkmės saugo atmintį… Pastebiu, kad daug vienodų, šitie, skaičiau, buvo gaminami Kaune, Rekošo metalo gamykloj. Ir atlaikė laiką…

Už kapinaičių tvoros – vienišas kapas, lyg dar viena liūdna meilės istorija… Ko gero, įdomiausia tai, kad čia palaidoto Antonie Schymansky mirtis neužfiksuota Lietuvos valstybės istorijos archyve esančiose mirties metrikų knygose, nei kituose dokumentuose. O tiesa, matyt, tokia - 1911 m. Birštone poilsiavęs lenkų kilmės vokiečių karininkas A. Schymanskis įsimylėjo Kurhauze dirbusią lietuvaitę Marytę ir jai pasipiršo. Marytės nepėsčios būta - ji ne tik nesutiko ištekėti, bet ir išdavė karininką su kitu. Nelaimingos meilės kankinamas, Antonie 1911 m. lapkričio 8 d. prie Kurhauzo laiptų nusišovė… Pasakojama, kad tragedijos sukrėsta mergina palaidojo karininką A.Schymanski, kaip savižudį, už Birštono kapinių tvoros ir net pastatė jam paminklą…

Reda dar pasivaikšto parko takeliais tarp skulptūrų. Galvoju, kad čia itin gera vieta tokiam tyliam menui – tarsi nematomas tiltas tarp pasaulių… Atsisukęs į ramybėje skęstančias kapinaites, stoviu. Šiapus ir anapus tvoros – ta pati tyla, supranti, kad viskas – laikina, pinigų, puikybės ir ambicijų į kapus tikrai nenusinešime…

Gyventi reikia, kol gyvi… Nes juk iš tiesų, gyvenam mažai, daugiau – pergyvenam, ką apie mus pagalvos ir kaip įvertins…

Mėgaukimės laiku.

Istorijos paraštėmis

Išraitę apytuštes Kauno gatves, sukam atokiau. Sekmadienio vakarą miestas turi savito žavesio  – kažkiek pavargęs, lyg prisnūdęs, o gal besidžiaugiąs sumažėjusiu automobiliu srautu...

Pažaislio vienuolyną ir šalia jo pavasariui bundantį parką esam  išvaikščioję, tai ir nestojam, juolab, aikštelė kimšte užkimšta gaivaus oro pasiilgusių miestelėnų automobiliais. Lai mėgaujasi... Sustojam kiek atokiau miške, visai šalikelėj.  Už kuklios tvoros – kelios dešimtys vienodų kryžių, išsiskiria tik keli, patys seniausi. Kuklios vienuolių kazimieriečių kapinės šile įkurtos prieš gerą šimtą metų, kai, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1920 m. lapkričio mėnesį Pažaislyje įsikūrė iš Čikagos atvykusios seserys kazimierietės. Seserys visą prieškario laikotarpį iki pat 1940-ųjų ugdė kongregacijos nares, steigė pradines bei aukštesniąsias mokyklas, vaikų darželius, senelių prieglaudas. 1948 m. sovietų valdžia Šv. Kazimiero kongregacijos seseris iš Pažaislio galutinai iškraustė, o vienuolyną uždarė. 1992 m. sausio 27 d. kazimierietės grįžo į Pažaislio vienuolyną... Ir nūnai kapinaitėse vėl atsiranda nauji kryžiai...

Vėl stojame jau dešiniajame Nemuno krante, prie Žemųjų Šančių kapinių tvoros.  Saviti ir prabangūs prieškario antkapiniai paminklai byloja, jog čia yra palaidota nemažai įžymių ar turtingų ano meto asmenybių. Prisipažinsiu, ieškom konkrečiai - Šančių savininkų Fanstilių šeimos kapavietės. Veltui... Antkapių daug, užrašus perskaityti sunku, o dažnai ir visai neįmanoma... Gaila... 

O juk Fanstiliai - tikri Šančių karaliai, prieškario Kaune buvo laikomi vienais žymiausių žemvaldžių ir mecenatų. Beje, vienas turtingiausių Kauno žmonių, karininkas, Vyčio Kryžiaus 5 laipsnio ordino kavalierius, užkietėjęs automobilininkas ir mecenatas Sergejus Fanstilis paliko savo pėdasaką ir Kaišiadorių rajone, ir kada nors mes būtinai pabandysim jo paieškoti... 

Siauroje Sodų gatvelėje, pažymėta 36-uoju numeriu, liūdnas savo dienas skaičiuoja senoji žydų sinagoga. 1932 metais per vargus Šančiuose pastatyta sinagoga yra viena iš dviejų tarpukariu pastatytų ir iki mūsų dienų išlikusių mūrinių sinagogų Lietuvoje. Sovietiniais laikais sinagogoje buvo įrengta kepykla, užmūrytos angos, pristatytas gamybinis korpusas. Dabar čia tylu. 

Pro beveik aklinų metalinių vartų plyšį įžvelgiu trupančias sienas ir pernykštėje žolėje besimėtančius alaus butelius... Skaičiau, kad būta norų atgaivinti čia dvasinį ir kultūrinį gyvenimą, tik, matyt, viskas - per sunku...

Prieš 15 metų A. Juozapavičiaus prospekto pašonėje, prie 87 namo, buvo atidengtas paminklinis akmuo pirmiesiems Lietuvos olimpiečiams, 1924-aisiais dalyvavusiems Paryžiaus olimpiadoje. Sportininkai, grįžę iš Prancūzijos, čia pasodino atminimo ąžuoliuką, ir dabar medis – jau tikras šimtametis ąžuolas, gyvas anų įvykių liudininkas... Va, tik čia pat kažkieno numesti nešvarūs rūbai visai nedžiugina, net nuotraukai tenka atsistoti taip, kad nesimatytų... Ech...

Juozapavičiaus pr. 108-ąjį namą puošia freska ''Žiema baigėsi'' - senos močiutės veidas, tarsi kvieičiantis pažvelgti senam žmogui tiesiai į akis. O juk kaip dažnai mes nusisukam... Ant baltut baltutėlės skaros nutūpusi ir zylė. Kam nepatinka raukšlės veide – žvelkite į paukštelį, - lyg sako autorius...

Nemuno saloje tyko Mitinis Kauno Žvėris. Nutūpęs ten praeitą pavasarį, ramus ir solidus savo šaltu blizgesiu, Žvėris saugo miestą ir miestiečius... Metalas link jo – sausas ir nemaloniai šiurktus, žvėriškai atgrasus, neužtrunkam...

Krantinėje, lyg sename atviruke, - Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčia, toks baltas tikėjimo žiedas prekybos monstro šešėlyje… Pataikom kaip tik į mišias. Kunigas pamokslauja… ispaniškai, tikinčiųjų tikrai nedaug, o suprantančių – gal ir dar mažiau, bet juk Dievo žodį kiekvienas išgirstame vidumi… Netrukdom, trumpai pasižvalgom ir tyliai tyliai išeinam, išsinešdami po žiupsnelį tikėjimo…

Kęstučio gatvės kiemas. Namo sieną puošianti didelė jautri freska kviečia trumpam stabtelėti ir pagerbti prieš 85 metus miestą palikusią išskirtinę Izraelio poetę Lėją Goldberg. Perskaitau eiles. Paskui – dar kartą… Ir pagalvoju, kad žodžiuose gal slepiasi visas žydų tautos skausmas…

“…Gal paukštis klajojantis, tik tas,

Pakibęs visad tarp dangaus ir žemės,

Dviejų gimtinių skausmą supras…“

2023 04 02

  

 

Po ąžuolu

Strošiūnų šilo vakariniame pakraštyje, visai prie kelio Kaišiadorys-Stasiūnai-Žiežmariai, po galiūnu ąžuolu prisiglaudę Mažųjų Vladikiškių kaimo kapinaitės. 

Kažkada Vladikiškių dvaras priklausė Kierdėjams, ir tik XVII a. pabaigoje perėjo į Romerių giminės rankas, kai Motiejus Romeris vedė Heleną Kierdėjūtę. Retas kuris iš mūsų negirdėjęs Romerių - didikų, patriotų, mecenatų, dailininkų, muzikų, kariškių ar teisininkų… Mūrinė raudonų plytų koplyčia  kapinaičių centre – viena iš garsiai Romerių giminei priklausiusių laidojimo vietų. Koplyčios vakarų pusės sienoje įrengtos trys lentos su epitafijomis, liudijančiomis apie palaidojimus. Ant vienos iš jų gerai įžiūriu Romerių giminės herbą. Kažkada čia buvo Trakų bei Gardino apskričių bajorų maršalkos Severino Mikalojaus Romerio bei dviejų sūnų vienodais(!!!) Saturnino vardais amžinojo poilsio vieta… Koplyčios durys neužrakintos, lengvai nukeliu masyvų kablį… Į dailiai sugulusių raudonų plytų sieną remiasi visai neseni kryžiai. Tiek istorijos…

O kairėje kapinaičių tako pusėje palaidoti Vladikiškių, Kaišiadorių, Triliškių, Stoniavos dvarų savininkas Aleksandras Juozapas Romeris ir jo žmona Joana Sieklucka. Antkapis su liūdinčio angelo skulptūra skirtas 1899 m. tragiškai žuvusiai penkiolikmetei A. J. Romerio anūkei Celinai, jo postamente iš visų pusių - lenkiški įrašai. “Dievas davė, Dievas paėmė” – sako vienas iš jų… Taip pat čia palaidoti netolies buvusio Stoniavos dvaro savininkas, husaras Jonas Jaroslavas Romeris ir Triliškių dvaro savininkas Aleksandras Vitalijus Romeris.

Neišaugojom dvarų grožio. Paminklus ir įrašus juose pamažu niokoja laikas… Istoriją nukloja užmaršties dulkės ir vis mažiau žmonių sustoja pasidomėti, kam ošia ąžuolas, ką mena suskilę antkapiai…

Šviesu. Lyg nuo tų žmonių, nešusių šviesą…

Sekundės

Net ir laukimą galima išnaudoti labai prasmingai... Žinojau, kad teks laukti, todėl iš anksto pasidairiau žemėlapyje, ką galėtume pamatyti, per daug nenutoldami nuo Olimpiečių gatvės, kur turėjome svarbių reikalų... 😉

Sustojam, perbėgam gatvę, ir beveik tą pačią akimirką pamatom... tanką, tą tikrą sovietinį tanką, dabar tapusį žiauraus karo simboliu. Sudegęs kažkur Ukrainos laukuose, Katedros aikštėje jis tarsi primena ir liudija visos ukrainiečių tautos kančią... Kažkodėl jau nebaisi, netgi nedidelė, tiesiog ugnies suniokota karo mašina...

Visai čia pat, tiesiog už Katedros varpinės, pilkame grindinyje - dvi didelės bronzinės žmogaus pėdos. Iš tiesų - tai 1989-ųjų Baltijos keliui atminti skirta plytelė, kurią į aikštės grindinį įmontavo Vilniaus, Rygos ir Talino miestų merai, po plytele palikę kapsulę su atmintuke įrašytu tekstu ateinančioms kartoms. Sustojam su Emilija Marija, lyg padarydami gyvą grandinę...

Skvere link Neries – dar tikra žiema. Visai nežymią kalvelę jau 50 metų puošia trijų barzdotų senolių biustai iš dolomito, o kompozicija atidengta, švenčiant 650-ąjį miesto gimtadienį (dabar – jau 700!!!). Skaičiau įvairiausias spėliones, ką gi tie trys seniai reiškia – vieni sako, kad paminklas skirtas trims didiesiems Lietuvos valdovams – Mindaugui, Gediminui ir Vytautui, kiti – kad čia tiesiog sutūpę trys nykštukai, dar kiti – kad skulptūroje vaizduojami karys, artojas ir poetas.

Tolėliau taku – prieš 20 metų atidengtas paminklas vieninteliam Lietuvos karaliui Mindaugui. Paminklo dydis ir pati karaliaus poza puikiai perduoda visą karaliaus didybę. Paminklo pagrinde - saulės kalendorius, kuriame sužymėtos ir pagoniškos, ir krikščioniškos šventės, lyg liudijimas, kad Mindaugas nešiojo savyje abi religijas.

Kitoje T. Vrublevskio gatvės pusėje – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. Man rūpi du dalykai – parodyti Emilijai Marijai 1931-ųjų Neries potvynio vandens lygį, pažymėtą sienoje ir pačiam pamatyti atminimo lentą Generolui Vėtrai (Jonui Noreikai). Pasirodo, viskas telpa į vieną nuotrauką, nereikia niekur toli ieškoti 😊 Potvynio iš tiesų anuomet būta baisaus, internete galima rasti ne vieną pasakojimą ir nuotrauką. O apie Generolą Vėtrą gal geriausiai dar 1991-aisiais parašė Statys Yla: “…Tėvynės meilė buvo jam brangesnė už viską. O tai yra tikroji žmogaus auka.“ O atminties kūju nesudaužysi, nors tą ir bandė daryti buvę merai ir kitokie pseudopatriotai…

Grįžtam atgal prie Valdovų rūmų sienos, ieškoti bene svarbiausio dalyko, kurį norėjome pamatyti – labai rūpi rasti bareljefą, liudijantį unikalią istoriją. “Monument Tito Livio Burattini” – taip žemėlapiuose pažymėtas bareljefas, skirtas XVII amžiaus italų mokslininkui Tito Livio Burattini. 1641 metais Tito Livio Burattini tapo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo IV -ojo Vazos sekretoriumi, vadovavo Abiejų Tautų Respublikos finansų reformai ir monetų kalyklai, buvusiai Valdovų rūmuose.  Garsus išradėjas, fizikas, matematikas, architektas – žodžiu, - visų galų meistras, dar 1675 m. Vilniuje išleistoje knygoje „Misura universale“ pirmą kartą pavartojo terminą „metras“ kaip ilgio mato vienetą, pasiūlęs jį vadinti „metro cattolico“. Tai reiškė, kad jis turėtų būti naudojamas visuose katalikiškuose kraštuose, nors karališkasis įstatymas dėl metrinės sistemos įvedimo buvo priimtas tik 1795 metais Prancūzijoje, tuomet pagamintas ir pirmasis metro etalono prototipas. Metras Prancūzijos Mokslų Akademijoje buvo apibrėžtas kaip 1:10000000 atstumo dalis nuo pusiaujo iki Šiaurės ašigalio, matuojant per Paryžių. O Tito Livio Burattini mirė 1681 m. Vilniuje, daugiau nei šimtu metų anksčiau… Štai kokią istoriją primena bareljefas ant Valdovų rūmų sienos.

Stabtelim prie “Stebuklo” – Katedros aikštėje yra ir tokia plytelė 😊 Sako, plytelė išpildys norą, jei užlipsi ant jos ir apsisuksi aplink 😉 Dabar lauksim, nors plytėlė visai nedidelė, kas žino, gal išpildo tik mažus stebuklus… 😉

Pasukę namo, dar sustojam siaurutėje A. Juozapavičiaus gatvelėje, prie namo, pažymėto 11 numeriu. Čia, giliai kiemuose, ant saulės nutviekstos kalvelės – vienintelė Lietuvoje Vilniaus armėnų apaštališkoji bažnyčia, toks visai mažas namelis, maždaug 10 žingsnių palei sieną, gal ir tiek nebus… Sakau “maždaug”, nes bažnyčia – už tvoros, o varteliai – užrakinti. Bažnyčia stūkso XVIII a. menančių švento Rapolo kapinaičių vietoje. Pačiame sklypo centre – trys kapai su metaliniai kryžiais. Jau tik namuose sužinau – jie skirti pagerbti žuvusiems Armijos Krajovos kariams. Iš tiesų, keista atminties vieta…

Riedam greitkeliu, ir mintyse dar kartą perkratau šios dienos įspūdžius. Akimirką šmėsteli karalius Mindaugas, Baltijos kelio pradžia, Generolas Vėtra…

Smagu. Lyg nedidelis pavasario stebuklas, sutilpęs į 3600 sekundžių... 😊

2023-03-06