2023 m. balandžio 3 d., pirmadienis

Istorijos paraštėmis

Išraitę apytuštes Kauno gatves, sukam atokiau. Sekmadienio vakarą miestas turi savito žavesio  – kažkiek pavargęs, lyg prisnūdęs, o gal besidžiaugiąs sumažėjusiu automobiliu srautu...

Pažaislio vienuolyną ir šalia jo pavasariui bundantį parką esam  išvaikščioję, tai ir nestojam, juolab, aikštelė kimšte užkimšta gaivaus oro pasiilgusių miestelėnų automobiliais. Lai mėgaujasi... Sustojam kiek atokiau miške, visai šalikelėj.  Už kuklios tvoros – kelios dešimtys vienodų kryžių, išsiskiria tik keli, patys seniausi. Kuklios vienuolių kazimieriečių kapinės šile įkurtos prieš gerą šimtą metų, kai, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1920 m. lapkričio mėnesį Pažaislyje įsikūrė iš Čikagos atvykusios seserys kazimierietės. Seserys visą prieškario laikotarpį iki pat 1940-ųjų ugdė kongregacijos nares, steigė pradines bei aukštesniąsias mokyklas, vaikų darželius, senelių prieglaudas. 1948 m. sovietų valdžia Šv. Kazimiero kongregacijos seseris iš Pažaislio galutinai iškraustė, o vienuolyną uždarė. 1992 m. sausio 27 d. kazimierietės grįžo į Pažaislio vienuolyną... Ir nūnai kapinaitėse vėl atsiranda nauji kryžiai...


Vėl stojame jau dešiniajame Nemuno krante, prie Žemųjų Šančių kapinių tvoros.  Saviti ir prabangūs prieškario antkapiniai paminklai byloja, jog čia yra palaidota nemažai įžymių ar turtingų ano meto asmenybių. Prisipažinsiu, ieškom konkrečiai - Šančių savininkų Fanstilių šeimos kapavietės. Veltui... Antkapių daug, užrašus perskaityti sunku, o dažnai ir visai neįmanoma... Gaila... 


O juk Fanstiliai - tikri Šančių karaliai, prieškario Kaune buvo laikomi vienais žymiausių žemvaldžių ir mecenatų. Beje, vienas turtingiausių Kauno žmonių, karininkas, Vyčio Kryžiaus 5 laipsnio ordino kavalierius, užkietėjęs automobilininkas ir mecenatas Sergejus Fanstilis paliko savo pėdasaką ir Kaišiadorių rajone, ir kada nors mes būtinai pabandysim jo paieškoti... 

Siauroje Sodų gatvelėje, pažymėta 36-uoju numeriu, liūdnas savo dienas skaičiuoja senoji žydų sinagoga. 1932 metais per vargus Šančiuose pastatyta sinagoga yra viena iš dviejų tarpukariu pastatytų ir iki mūsų dienų išlikusių mūrinių sinagogų Lietuvoje. Sovietiniais laikais sinagogoje buvo įrengta kepykla, užmūrytos angos, pristatytas gamybinis korpusas. Dabar čia tylu. 



Pro beveik aklinų metalinių vartų plyšį įžvelgiu trupančias sienas ir pernykštėje žolėje besimėtančius alaus butelius... Skaičiau, kad būta norų atgaivinti čia dvasinį ir kultūrinį gyvenimą, tik, matyt, viskas - per sunku...

Prieš 15 metų A. Juozapavičiaus prospekto pašonėje, prie 87 namo, buvo atidengtas paminklinis akmuo pirmiesiems Lietuvos olimpiečiams, 1924-aisiais dalyvavusiems Paryžiaus olimpiadoje. Sportininkai, grįžę iš Prancūzijos, čia pasodino atminimo ąžuoliuką, ir dabar medis – jau tikras šimtametis ąžuolas, gyvas anų įvykių liudininkas... Va, tik čia pat kažkieno numesti nešvarūs rūbai visai nedžiugina, net nuotraukai tenka atsistoti taip, kad nesimatytų... Ech...


Juozapavičiaus pr. 108-ąjį namą puošia freska ''Žiema baigėsi'' - senos močiutės veidas, tarsi kvieičiantis pažvelgti senam žmogui tiesiai į akis. O juk kaip dažnai mes nusisukam... Ant baltut baltutėlės skaros nutūpusi ir zylė. Kam nepatinka raukšlės veide – žvelkite į paukštelį, - lyg sako autorius...

Nemuno saloje tyko Mitinis Kauno Žvėris. Nutūpęs ten praeitą pavasarį, ramus ir solidus savo šaltu blizgesiu, Žvėris saugo miestą ir miestiečius... Metalas link jo – sausas ir nemaloniai šiurktus, žvėriškai atgrasus, neužtrunkam...



Krantinėje, lyg sename atviruke, - Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčia, toks baltas tikėjimo žiedas prekybos monstro šešėlyje… Pataikom kaip tik į mišias. Kunigas pamokslauja… ispaniškai, tikinčiųjų tikrai nedaug, o suprantančių – gal ir dar mažiau, bet juk Dievo žodį kiekvienas išgirstame vidumi… Netrukdom, trumpai pasižvalgom ir tyliai tyliai išeinam, išsinešdami po žiupsnelį tikėjimo…







Kęstučio gatvės kiemas. Namo sieną puošianti didelė jautri freska kviečia trumpam stabtelėti ir pagerbti prieš 85 metus miestą palikusią išskirtinę Izraelio poetę Lėją Goldberg. Perskaitau eiles. Paskui – dar kartą… Ir pagalvoju, kad žodžiuose gal slepiasi visas žydų tautos skausmas…

“…Gal paukštis klajojantis, tik tas,

Pakibęs visad tarp dangaus ir žemės,

Dviejų gimtinių skausmą supras…“


2023 04 02

  

 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Laikas ir tikėjimas

Visai visai mažulėlis kaimas bene koks dešimtis kilometrų nuo Suvalkų kadaise skambėjo jotvingių balsais. Vėliau, beveik iki XVIII amžiaus p...